Kai 1989 metais Želvės kaime Kretingos rajone gyveno 82 gyventojai, niekas net negalėjo pagalvoti, kad kaimas vieną dieną vėl bus žinomas. 2021 metais, kai kaime oficialiai liko tik 22 gyventojai ir apie 10 trobų taip pat niekas negalvojo, kad kaimas taps maisto hedonistų medžioklės plotu. Tačiau, 2022 metais lapkričio mėnesį įvyko stebuklas ir Želvės kaimą pamažu atgaivins nauja traukos vieta – Želvė Village&Spa. Kretinga dar labiau gali didžiuotis savo rajonu, kuris tampa gastronomine oaze maistą ir poilsį mylintiems žmonėms – vieta kuri nuo Palangos nutolusi vos 15 min. kelio, nuo Šventosios – vos 4 km. atstumu, link Darbėnų, pakeliui į Japonišką sodą. Ten, viduryje kaimo įvykęs stebuklas neabejotinai taps maisto gidų stotele, kurioje galima ne tik pailsėti puikiuose šiuolaikiška dvasia, bet ir neužspaudžiant gamtos įrengtuose apartamentuose, kurie alsuoja šimtamečiais medžiais ir tvenkinių gaiva, o ką jau kalbėti apie spa galimybes ir renginių erdves.
Bet mane domina restoranas. Taip, mane tai labai domina, nes po vienu stogu pečius surėmė du aukščiausios klasės profesionalai iš skirtingų planetų su savo patirtimis, žiniomis ir jau užkariautomis auditorijomis kitose gastronominėse vietose. Ir nors kūrėjų darbai įspūdingi, visgi vertiname naują pradžią su naujais darbais ir skonio reflekcijomis.
Restoranas atitinka visiškai šių dienų aktualijas, kai su sąlyginai paprastais produktais svečiams norima parodyti jų kilmės ir istorijos vingius, o labiausiai patvirtinti jų reikšmę šalių virtuvėse ir atskleisti kitokią jų pusę, suderinant šiuolaikiškumo ir regionui būdingų ingredientų savybes.
Štai rūkyta lydekos spurga su česnakiniu naminiu Aioli padažu – puikiai suderinta su žmonėms svarbiais dalykais – vasaros maudynėmis prie ežerų ir šaltu alumi, su ką tik iš rūkyklos ištraukta žuvimi pamaryje. Nors man spurgytėje trūko “spurgiškumo”, visgi neabejoju, kad jis bus patobulintas iki skoninio kremiškumo. O štai Itališkas ryžių kamuoliukas su čederio ir mocarelos sūrio įdaru ir naminiu pomidorų padažu buvo nepriekaištingas – tobulos tekstūros, gausus skonių. Sotus ir mėgiamas itališkas užkandis neabejotinai patiks svečiams.
Kiauliena – atskira tema, pirmiausiai geros mėsos galima gauti tik pas patikimus ūkininkus ir tai tik gerai paieškojus. Reikia drąsos tai dėti į maisto kortą, nes nors lietuviai ir buvo dideli kiaulienos gerbėjai, visgi dabar kiauliena labiau muilinos bačkos kvapo, vaistais dvokianti mėsa. Labai tvirtas ir rimtas pareiškimas – pateikti kiaulieną ir šitas sprendimas išties stiprus. Mėsa – kokybiška, pateikimas – puikus, išlaikant visas mėsos struktūros savybes ir skonius – neabejotinai šefo meistriškumo dalis, ką jau kalbėti apie garnyrą, kuris buvo šiuolaikiškas ir subtilus, bet ir atnešantis močiutės atsiminimų kvapus ir skonius, darbas lėkštėje – švarus ir tobulas.
Puikiai iškepta žuvis, karštasis šuo (hot dog) su krevetėmis, kiti patiekalai – parodo puikų šefų suvokimą apie tai ką jie daro, o daro stebuklus apjungdami šiuolaikines patogaus (comfort) ir gatvės maisto tendencijas su aukštosios gastronomijos pamatinėmis vertybėmis ir nors meniu niekaip negaliu vadinti tautiniu, bet tokio ten ir nereikia, tikrai jaučiamas sentimentalumas ir ilgesingi vaikystės skonių atsiminimai.
Štai klasikiniai močiutės barščiai – seniai jau nemačiau taip pjaustytų bulvių, puikios spalvos, puikaus sultinio ir šiuolaikiškai pateikto kvietinių miltų paplotėlio su sūdytais lašiniais ir česnakine grietine, o skonis – neabejotinai tas, kuriuo norisi mėgautis ir gerai atpažįstamas net pabudintam naktį su samčiu per galvą.
Tobulai iškepta brandinta jautiena ir garnyrai prie jos – verti nuodėmės. Švediškas bulvytes galima drąsiai statyti į atskirą patiekalų kategoriją kartu du rūgpieniu arba kaimišku kastiniu. Marinuotos kopūstų salotos su migdolais kaip ir ragautas derinys, bet vėlgi lenda skoniuose geriausios emocijos ir patirtys iš vaikystės vasarų, kai aš su savo aukle, kuri mane ir išmokė ne tik kalbėti lenkiškai, bet ir marinuoti skaniausius kopūstus na Wilno.
Kitas patiekalas man – dešrų mėgėjui tai tikras stebuklas, jei kada organizuosite dešrų čempionatą imkite mane į komisiją – geresnio žiniuonio ir skonio guru su žiburiu nerasite, o išragautų dešrų kiekis mano portfolio – įspūdingas. Ir tai, mane dar galima nustebinti – žemoje temperatūroje virtos ir apkeptos kiaulienos dešrelės, bulvių piure, naminio sultinio padažas, traškūs svogūnai – tobulai tobula – sultingumas, skoniai ir net neabejoju tai pasiekti padėjo ne tik profesionalumas, bet ir kiaulienos mėsos kokybė.
O dabar labai rimtai pasakysiu – gavus Vlado mamos šokoladinį tortą su juodųjų serbentų putėsiais man norėjosi verkti – tikrai ne iš nusivylimo, o iš tikrojo paprastumo, kuris buvo subtilus, kokybiškas ir šiuolaikiškas, o išgirdus, kad kartu su šefu dirba jo mama, apima tas nuostabus šiltas jausmas, kurio negali atkartoti jokios istorijos ir žodžiai.
Iš džiaugsmo norisi verkti, iš laimės norisi šokti, kad tarp nukvakusių ir sustabarėjusių gastronomijos provincialų atsiranda švyturiai, kurie savo šviesa ir talentu garsina kraštą. Šypsenos, pozityvumas ir kokybiška gastronomija, kurių dėka Lietuvoje neišnyks kaimai, o aštuonkojo liaškos neužgoš mūsų tradicijų ir skonių suvokimo, mūsų visų indentiteto ir judėsime pirmyn nepamiršdami kaimų ir tai kas kilę iš mūsų tėvų ir senelių.
Džiugina mintys, kad vis dar svarbu ką valgyti, su kuo valgyti, o šiuolaikines gastronomijos tendencijas galime apipinti geriausiais vaikystės atsiminimais ir skoniais.
Kolektyvo pozityvumas, Karolinos nuoširdi šypsena, Vlado profesionalumas ir Martyno perfekcionizmas – daro stebuklus nykstančiame Želvės kaime, kuris – dabar jau galiu drąsiai sakyti – niekada neišnyks, o jų darbai ir skoniai privers sustoti tarptautiniu gidų vertintojus ir kritikus, o sustoti bus tikrai dėl ko, nes tai tik naujos istorijos pradžia.
