Kai už lango – saulė ir karštis, daugelis šeimų skuba ieškoti atgaivos prie ežerų, upių ar jūros. Tačiau vanduo, nors ir žavi, atpalaiduoja, gali būti ir labai pavojingas. Ypač mažiesiems. Vienas neatidus momentas – ir ramus poilsis gali virsti tragedija. Todėl klausimas, nuo kokio amžiaus vaikas gali būti paliktas vienas prie vandens, turi labai aiškų atsakymą: vienas – niekada.
Vaikas prie vandens – tik su suaugusiu
Nors gali atrodyti, kad vyresnis vaikas, mokantis plaukti, jau gali maudytis ir vienas, specialistai tvirtina priešingai. Net ir plaukti gebantys vaikai iki 14 metų neturėtų būti prie vandens be suaugusiojo. Vaikas – net jei paauglys – negali prisiimti visos atsakomybės už savo saugumą, o ekstremalioje situacijoje gali supanikuoti, elgtis neadekvačiai ar tiesiog nesuvokti rizikos.
Taisyklės ypač griežtos prie jūros, kur tyko papildomi pavojai: stiprios srovės, bangos, staigūs dugno pokyčiai. Mažesniems vaikams pavojus kyla net ir sekliose vietose, kur pakanka sekundės prarasti pusiausvyrą ir įkristi veidu į vandenį.
Nematoma rizika: žaislai ir netikėtas vėjas
Tėvai neretai jaučiasi saugiau, kai vaikas turi pripučiamą ratą, čiužinį ar liemenę. Tačiau tai – klaidingas saugumo pojūtis. Vėjas gali lengvai nupūsti čiužinį į gilumą, o banga – jį apversti. Be to, vaikas gali nuslysti ar paslysti ir nebesugebėti sugrįžti. Tokios priemonės nėra skirtos saugumui užtikrinti, o tinka tik baseinuose ar labai negiliuose telkiniuose.
Kur kas saugesnės – pripučiamos rankovės ar sertifikuotos gelbėjimosi liemenės. Tačiau net ir su jomis vaikas negali būti paliekamas vienas – visos šios priemonės tik padeda, bet neatstoja suaugusiojo priežiūros.
Nežinomas telkinys – dvigubas pavojus
Lietuvoje daug ežerų, upių, kūdrų, tačiau ne visi jie tinkami maudynėms. Jei vieta nepažįstama ar neprižiūrima, būtina ją patikrinti prieš leidžiant vaiką prie vandens: ar dugnas nėra slidus ar staigiai gilėjantis, ar nėra šakų, akmenų, duobių. Net keli žingsniai nuo kranto gali būti pavojingi.
Rekomenduojama rinktis oficialius, prižiūrimus paplūdimius, kur dirba gelbėtojai, o maudymosi vietos aiškiai pažymėtos. Tokiu atveju suaugusieji gauna papildomą saugumo „sargą“ – profesionalą, kuris gali reaguoti nelaimės atveju.
Mokėti plaukti – dar ne viskas
Mokėjimas plaukti yra būtinas įgūdis, bet jis neatleidžia nuo priežiūros. Mažam vaikui dar trūksta kritinio mąstymo, reakcijos į stresą ar gebėjimo įvertinti savo jėgas. Net ir suaugusieji, patekę į netikėtas situacijas (šaltas vanduo, raumenų mėšlungis, bangų smūgis), patiria sunkumų. Todėl vaikui būtina ne tik mokėti plaukti, bet ir žinoti elgesio taisykles vandenyje – kur saugu, ką daryti, jei pavargsta ar pasimeta.
Kada vaikas gali būti prie vandens be tėvų?
Trumpai tariant – tik tada, kai yra pakankamai suaugęs, gebantis savarankiškai vertinti pavojų ir laikytis taisyklių. Specialistai įvardija 14 metų kaip amžių, kai kai kurie paaugliai gali būti leidžiami maudytis savarankiškai, bet net ir tuomet – tik pažįstamoje aplinkoje ir su sąlyga, kad netoliese yra suaugusieji.
Niekada nepalikite jaunesnio vaiko su vyresniu broliu ar seserimi „prižiūrėti“. Paauglys nėra gelbėtojas – nelaimės atveju jis gali nežinoti, ką daryti, o situacija gali baigtis dar didesne tragedija.
Saugumo taisyklės, kurių privalu laikytis:
- Vaikai iki 14 metų turi būti prie vandens tik su suaugusiuoju.
- Plaukti privalu mokyti nuo mažens, bet nepasikliaukite vien šiuo įgūdžiu.
- Venkite naudoti čiužinius ar ratus atviruose telkiniuose.
- Rinkitės prižiūrimus paplūdimius su gelbėtojais.
- Neleiskite vaikams šokinėti į nežinomą vandenį.
- Būkite šalia – ne telefone, ne pasitraukę, ne tik „akies krašteliu“.
Vandens pramogos turi būti džiaugsmas, o ne pavojus. Vaiko saugumas – visada suaugusiojo atsakomybė.
GYVYBIŠKAI SVARBU: kodėl 9 iš 10 žmonių jūroje skęsta dėl vienos klaidos (ir kaip jos išvengti)?
