Šis naujas turizmo maršrutas gimė iš nuoširdžios meilės Vilniui, iš pagarbos sudėtingai miesto istorijai, iš smalsumą žadinančio meno. Tai kelias po Vilnių, aplankant 11 Romualdo Kvinto skulptūrų. Romualdas Kvintas (1953 – 2018) – genialaus menininkas, o jo kūriniai įkūnija tiek smagias, tiek susimąstyti skatinančias jų istorijas.
„Skulptoriaus darbų unikalumas yra jų dialogas su miestu, aplinka, kurioje jos įsikuria ir, be abejonės, skulptoriaus noras kurti skulptūras pirmiausia žmonėms, kad jos skatintų emociją, įamžintų istoriją, taptų įkvėpimu kurti naujas Vilniaus legendas“, – yra sakęs buvęs Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Romain Gary – berniukas su „kaliošu“
Pirmoji stotelė – Mindaugo ir Jono Basanavičiaus gatvių sankryža. Skulptūra meistriškai vaizduoja maždaug devynerių metų berniuką, laikantį rankoje „kaliošą“ ir žvelgiantį į dangų.
Šis Romualdo Kvinto kūrinys primena 1914 m. Vilniuje gimusį Romain Gary, prancūzų rašytoją, diplomatą ir režisierių. Romain Gary buvo žydų kilmės, todėl yra laikomas litvaku.
Prancūzišką tapatybė susiformavo kartu su mama emigravus į Prancūziją, kur įgijo prancūzišką išsilavinimą ir tapo Prancūzijos piliečiu. Jo literatūra, diplomatinė karjera ir gyvenimas Prancūzijoje formavo jo, kaip prancūzų rašytojo, įvaizdį. Taigi, jis buvo tiek litvakas, tiek prancūzas, sujungęs šias dvi kultūras savo asmenybėje ir kūryboje. Smalsu – o kodėl gi šis berniukas laiko guminį batą?.. Tai epizodas iš rašytojo autobiografinio romano „Aušros pažadas“, kuriame jis, siekdamas įrodyti meilę kaimynų mergaitei, suvalgo guminį batą.
Daktaras Aiskauda ir laimę nešantis katinėlis
Antroji stotelė – Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankryža. Bronzinė skulptūra vaizduoja gydytoją Cemachą Šabadą (Tsemakh Shabad) ir mažą mergaitę, laikančią ant rankų katiną.
Cemachas Šabadas (1864–1935) buvo žydų gydytojas ir visuomenės veikėjas, dirbęs Vilniuje. Jis garsėjo savo atsidavimu neturtingiems miesto gyventojams, ypač vaikams. Žmonės jį mylėjo už nuoširdų rūpinimąsi kiekvienu pacientu, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar tautybės.
Rusų rašytojas Kornejus Čiukovskis, 1912 m. lankydamasis Vilniuje, susipažino su daktaru Šabadu. Ši pažintis įkvėpė K. Čiukovskį sukurti pasaką „Daktaras Aiskauda“ – tai vaikams skirta istorija apie geros širdies gydytoją, kuris rūpinasi ne tik žmonėmis, bet ir gyvūnais. Ši pasaka išryškina atsidavimą, empatiją ir altruizmą.
Norite gyvenime sulaukti sėkmės? Ateikite prie skulptūros ir būtinai paglostykite mergaites laikomą katiną. Tikima, kad tai neša laimę. Ši skulptūra tapo Vilniaus senamiesčio įdomybe, skatinančia prisiminti ne tik Šabado gyvenimą, bet ir Vilniaus žydų kultūrinį palikimą.
Vandens nešėjas – senamiesčio istorija
Trečioji stotelė – Lydos ir Kėdainių gatvių sankryža. Sustoję čia rasite skulptūrą „Vandens nešėjas“, įkvėpta žydų poeto Mošės Kulbako poemos „Vilnius“.
„Vilniau, miesto dvasia tarp miškų ir kalnų, tu lyg žydinti puokštė, iškylanti į dangų.” – šie žodžiai perteikia tiek asmeninį autoriaus ryšį su Vilniumi, tiek miesto simboliką kaip šviesos ir kultūros šaltinį. „Vandens nešėjas” įkūnija žydus, kurie semdavo vandenį iš upės ir nešdavo jį į senamiesčio parduotuves ir dirbtuves, kuriose nebuvo tekančio vandens. Vandens nešėjo figūra yra neatsiejama nuo Vilniaus senamiesčio. Šio darbo dažniausiai imdavosi patys vargingiausieji. Jautri detalė, kad ši skulptūra buvo atidengta jau po jos kūrėjo mirties.
Leonardo Coheno – nepamiršta žydų kilmė
Ketvirtoji stotelė – Ligoninės ir Pylimo gatvių sankryža. Sustokite pasigrožėti Leonardo Coheno (Leonard Norman Cohen), Kanados dainininko, dainų autoriaus, poeto ir rašytojo, skulptūra. Menininką skulptūra vaizduoja stovintį, pasipuošusį taip jo mėgta skrybėle. Skulptūra perteikia Leonardl Coheno ramybę ir susimąstymą, atspindintį jo kūrybinį palikimą.
Idėja Vilniuje pastatyti skulptūrą, skirtą Leonardui Cohenui, kilo kaip siekis pagerbti šį garsų menininką, kuris turėjo ypatingą ryšį su Lietuva ir Vilniumi. Jo seneliai ir proseneliai buvo kilę iš Vilniaus, kuris ilgą laiką buvo Rytų Europos žydų kultūros centru. Coheno šeima emigravo į Kanadą, kur jis gimė ir augo, tačiau jis niekada nepamiršo savo žydiškų šaknų ir dažnai jas minėdavo savo kūryboje. 2010 metais jam buvo įteiktas prestižinis „Grammy“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. O klasika tapusios dainos – „Suzanne”, „Bird on the Wire”, „Dance Me to the End of Love“ skamba ir šiandien. Net sulaukęs 80-ies, jis kūrė, koncertavo ir buvo įkvėpimo šaltinis naujoms atlikėjų kartoms.
Martynas Liuteris – ką mums reiškia reformacija?
Penktoji stotelė – Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kiemelis (Vokiečių gatvė). Skulptūra vaizduoja Martyną Liuterį, laikantį kryžių, simbolizuojantį jo tikėjimą ir reformatorišką veiklą.
Šis kūrinys, pastatytas ant 30 cm aukščio granito postamento, siekia 2,5 metro ir yra gerai matomas netgi praeiviams Vokiečių gatvėje. Pastatyta ramioje ir jaukioje bažnyčios kiemo erdvėje, skulptūra kviečia ne tik evangelikų bendruomenės narius, bet ir miesto lankytojus stabtelėti, susimąstyti apie Liuterio įtaką pasauliui ir protestantizmo idėjų svarbą. Šis kūrinys harmoningai įsilieja į bažnyčios istoriją, tapdamas neatsiejama jos kultūrinio paveldo dalimi ir kviesdamas žvelgti į praeitį per modernaus meno prizmę.
„Chloja” – skulptūra, kurios nepamatysite
Šeštoji stotelė – Lietuvos banko rūmai (Gedimino prospektas). Tai didžiausia intriga – skulptūra, kurios nepamatysite ir gal tik susikursite jos atvaizdą savo vaizduotėje. Skulptūra „Chloja“ pastatyta uždarame Lietuvos banko rūmų kiemelyje, Vilniuje. Deja, ji nėra viešai prieinama turistams, nes Lietuvos banko teritorija yra ribojama dėl saugumo ir institucijos veiklos specifikos. Šis kūrinys dažniausiai matomas tik banko darbuotojams ar svečiams, turintiems galimybę patekti į vidinį kiemą. Tačiau meninė „Chlojos“ vertė ir paslaptis, slypinti už banko sienų, tik dar labiau intriguoja meno mėgėjus. „Chloja“ vaizduoja moterį, įkūnijančią grožį, trapumą ir eleganciją, tačiau tuo pat metu spinduliuojančią vidinę jėgą.
Prie menininko namų šoka mergaitė su skėčiu
Septintoji stotelė – Tilto gatvė, kurioje skulptorius Romualdas Kvintas gyveno ir kuri buvo jo įkvėpimo šaltinis. Menininko namų kieme esantį fontaną puošia bronzinė skulptūra „Mergaitė su skėčiu“. Skulptūra vaizduoja mergaitę su nedideliu skėčiu, tarsi žingsniuojančią per lietų, tačiau jos veide nėra skubos ar rūpesčio – tik tyli ramybė. Fontano vandens čiurlenimas dar labiau sustiprina šį vaizdinį, sukeldamas įspūdį, kad mergaitė gyvena savo mažame, užburtame pasaulyje, apsaugota nuo miesto šurmulio. Šis kūrinys ne tik puošia erdvę, bet ir suteikia jai unikalų charakterį – tai vieta, kur miestiečiai ar praeiviai gali sustoti, pabūti akimirką su savimi, pajusti meno ir gamtos harmoniją.
Vilniaus gatvėje „pakasykite” „Sėkmės pilvą”
Aštuntoji stotelė – Vilniaus gatvė, kur rasite bareljefą „Sėkmės pilvas”. „Sėkmės pilvas“ Vilniaus gatvėje yra ne tik meno kūrinys, bet ir savotiškas miesto mitas, kuris užburia tiek vietinius, tiek turistus. Šis bronzinis bareljefas, įmontuotas į sieną, vaizduoja pilvą, laikomą sėkmės simboliu. Praeiviai dažnai sustoja šalia jo, paglosto ar paliečia šį išlenkimą, tikėdamiesi, kad tai atneš jiems sėkmę, laimę ar išpildys norus. Laikui bėgant – dėl daugybės rankų prisilietimų – pilvas įgavo blizgų paviršių, tarsi patvirtindamas, kiek daug žmonių tiki šio bareljefo magija. Tai kūrinys, kuris priverčia šyptelėti ir patikėti, kad kartais mažas prisilietimas gali pakeisti mūsų dieną.
Čia prasidėjo „Ąžuoliuko“ legenda
Devintoji stotelė – buvusieji Mokytojų namai (Vilniaus ir Palangos gatvių kampas). Čia rasite memorialinę lentą, skirtą berniukų choro „Ąžuoliukas“ kūrėjui Hermanui Perelšteinui (Herman Perelstein). Lentoje iškaltas H. Perelšteino bareljefas, penklinėje užrašytas jo autografas ir įrašas: „Šiuose namuose dirbo „Ąžuoliuko“ choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas profesorius Hermanas Perelšteinas, 1923–1998“.
Tiems, kurie žino „Ąžuoliuko“ istoriją, memorialinė lenta atskleidžia ne tik vieno žmogaus indėlį, bet ir jo poveikį visai muzikos bendruomenei, o tiems, kurie tik atranda šį paveldo kampelį, tai tampa kvietimu pasidomėti daugiau.
Danieliaus Dolskio melodijos – Vokiečių gatvėje
Dešimtoji stotelė – Vokiečių gatvė. Ant pastato Nr. 8 rasite memorialinę lentą, skirtą Danieliui Dolskiui, nes būtent čia jis dažnai koncertuodavo. Šis kūrinys ne tik primena jo indėlį į muzikos istoriją, bet ir alsuoja miesto bohemiška dvasia. Bareljefas vaizduoja Danielių Dolskį su mikrofonu rankoje – žavingą, charizmatišką, tarsi akimirkai sustabdytą dainavimo procese. Lenta papuošta muzikos simboliais, o jos kompozicija atspindi skulptoriaus gebėjimą meno kūriniu perteikti žmogaus gyvenimo istoriją. Kiekvienas, einantis pro šalį, tarsi gali išgirsti Danieliaus Dolskio melodijas ir pajusti tarpukario Kauno eleganciją, kurią jis įkūnijo.
Studentiškos Adomo Mickevičiaus dienos
Vienuoliktoji stotelė – Bernardinų gatvė, kurioje – studijuodamas Vilniaus universitete – gyveno Adomas Mickevičius. Jo atminimui ir skirta memorialinė lenta. Bareljefas vaizduoja poetą susimąsčiusį, su knyga rankoje, lyg įsitraukusį į kūrybos procesą. Tai tarsi kvietimas sustoti ir apmąstyti kultūros, istorijos bei poezijos reikšmę mūsų gyvenime. Kiekviena bareljefo linija atspindi Mickevičiaus dvasią – neramią, ieškančią, tačiau kupiną intelektualinio gilumo. Ši lenta ne tik pagerbia poetą, bet ir sujungia praeities ir dabarties Vilnių.
Tokios tos 11 stotelių meninėje, praturtinančioje kelionėje – atraskite Romualdo Kvinto kūrybą Vilniuje.
Autorė Justina Andriuškevičiūtė
