Kiekvienas kraštas turi savo upę ar ežerą, savo dainą, savo istoriją, tarmę ir patarmę, ženklus, kurie jį išskiria iš kitų. Ten, kur tarp pievų teka Venta, savo vandenį įplukdanti į Baltiją kaimyninėje Latvijoje, miškų juostomis išmarginti laukai ir įvairiomis pynėmis raizgosi keliai, plyti Mažeikių kraštas.
Mažeikių teritorija yra dviejų baltų tautų – lietuvių ir latvių – paribys. Šiaurėje Mažeikių rajonas ribojasi su Latvijos Respublika (Saldaus raj.), rytuose – Akmenės, pietryčiuose – Telšių, pietvakariuose – Plungės, o vakaruose – Skuodo rajonais. Tai aštuntas pagal dydį Lietuvos miestas.
Ką pamatyti Mažeikių krašte?
Viekšnių pirmosios vaistinės muziejus
Tai vienintelis kaimiško tipo, XIX a. – XX a. veikusios vaistinės, muziejus Lietuvoje su išlikusiomis vaistininko gyvenamosiomis patalpomis. Muziejaus ekspoziciją sudaro vaistinėje dirbusių farmacininkų daiktai, baldai, vaistų gamyboje naudoti prietaisai, indai, įrankiai, receptai. Retesni eksponatai – žmogaus odos diržai, kurie seniau buvo naudojami žaizdoms bei votims gydyti, receptas, rašytas Simonui Daukantui nuo skaudulių ir daugelis kitų, apie kuriuos lankytojams įdomiai pasakoja muziejaus darbuotojai.
Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus
Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus (1809-1863) memorialinis muziejus įsteigtas 1981 m., name, kuriame jis gyveno. A. Griškevičius teoriškai ir praktiškai siekė įrodyti, kad žmogus, kaip ir paukštis, gali skraidyti, suprojektavo ir aprašė skraidymo aparatą „garlėkį“, kurio maketą muziejaus lankytojai gali išvysti, drauge su kitais, aviatoriui skirtais eksponatais. Šiame muziejuje taip pat aplankysite ir XIX a. -XX a. pradžios entografinę ekspoziciją apie Viekšnių krašto žmonių buitį, tradicijas, pasigrožėsite J.Rušino ir kitų šio krašto tautodailininkų kūrybos paveldu.
Piliakalnis, vad. Švedkalniu, Gyvoliuose
Nedidelė gynybinė pilis, datuojama I tūkst. – XIII a. įrengta ant kalvos Virvytės dešiniojo kranto kyšulyje, suformuotame santakos su bevardžiu upeliu, tikriausiai, buvo 1201 m. sudeginta kalavijuočių ordino antpuolio metu. Piliakalnis pritaikytas lankyti: įrengti mediniai tilteliai, informacinis stendas, apžvalgos aikštelė, nutiesti takai.
Pavirvytės dvaras
Dvaro rūmai statyti XIX a. pradžioje. 1840 m. dvarą įsigijo Juozas Paulavičius. Vėliau dvaras atiteko jo sūnui Edvardui Paulavičiui, buvusiam Kališo (pietvakarių Lenkijoje) gimnazijos direktoriui. Atsidėkodami už nuoširdų darbą gimnazijos steigėjai atsisveikindami jam padovanojo gimnazijos biblioteką, kuri tapo viešųjų bibliotekų Ventos krašte užuomazga.
Nuo 2016 m. prikelti naujam gyvenimui mediniai dvaro rūmai. Mažieji dvaro lankytojai turi puikią galimybę iš arčiau susipažinti su neįprastomis, škotų hailendų veislės karvėmis ir kitais dvare auginamais gyvūnais.
Sedos senoji miestelio dalis – urbanistikos paminklas
Seda minima nuo XIII a. XV a. miestelis pradėjo garsėti kaip judrus pasienio su Livonija prekybos centras. Miesto raidą skatino strateginė padėtis – prie kelio iš Livonijos į Žemaitiją. 1855 m. Sedoje dirbo vyskupas. ir poetas Antanas Baranauskas, kurio garbei pavadinta miestelio centrinė aikštė.
Lankytini objektai Sedoje: Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia, pastatyta Sedos dvare 1781 m., Magazinas ir malūnas ant Varduvos upės pastatyti XIX a. Sapiegų dvaro teritorijoje, koplytstulpis, vadinamas Mūro Kryžiumi bei paminklas Vytautui Didžiajam (atidengtas 1931 m.).
Mažeikių Švč. Jėzaus širdies bažnyčia ir Asyžiečio kankinių kryžius
Mažeikių Švč.Jėzaus širdies bažnyčia pastatyta 1930-1936 m. Projekto autorius – tarpukario Lietuvos architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, dekoravo – dailininkas Rimtas Kalpokas. Bažnyčia žymi skulptūra „Pieta“, kuri įtraukta į LR kultūros paveldo objektų registrą.
Šalia bažnyčios ir Senamiesčio parko esančio Šv. Pranciškaus Asyžiečio kryžiaus tekstas skelbia, kad jis skirtas Šv. Pranciškaus Asyžiečio 700-osioms mirimo metinėms paminėti, o miesto istorija byloja Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių, o vėliau bolševikų šaudytus žmones, todėl mažeikiškiai paminklą mena kaip kankinių kryžių.
Daubarių piliakalniai
Manoma, kad šiuos piliakalnius suformavo Viešetė, perskirusi iš pradžių buvusį vieną didelį piliakalnį į dvi dalis. Didesnioji piliakalnio dalis likusi dešiniajame, o mažesnioji – kairiajame Viešetės krante. Piliakalniai naudoti nuo I tūkst. pr.m.e. pabaigos iki I m.e. tūkst. II pusės. jie buvę tik laikina, netoli buvusios gyvenvietės, slėptuvė nuo priešų. Lankytojų patogumui apie piliakalnius įrengti pėsčiųjų takai, užlipti į jų viršūnę galima laiptais. Viešetės krantus sujungė medinis tiltas. Prie piliakalnių įrengti suoliukai ir informacinis stendas, automobilių stovėjimo aikštelė.
Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia
Pievenų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, kurią 1788 m. pastatė dvarininkas Feliksas Važinskis, savo forma primena tradicinį gyvenamąjį namą, stačiakampio plano, su bokšteliu, įrengti trys altoriai. Čia yra išlikęs vienintelis Europoje paprotys – teatralizuotas velyknakčio budėjimas per Šv. Velykas. „Žydai“ užsidėję įvairias, kuo negražesnes, kaukes, apsirengę įvairiais skarmalais, su botagais, radę ką lauke, varo į bažnyčią, žydiškai sakydami „biuisčią“. Svarbiausias „žydukų“ tikslas – pagrobti kryžių. „Kareiviai“ su kardais neprileidžia įkyrių „žydukų“, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimai“. 1926 m. Telšių vyskupas tokį Velykų persirengėlių pasirodymą traktavo kaip reiškiantį nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai. Nors toks pasirodymas buvo draudžiamas, tačiau Pievėnų bažnyčioje išliko iki šiol.
Plinkšių dvaras
Plinkšių kaime yra išlikęs gražus Plinkšių dvaras. Manoma, kad dvaro istorija prasidėjo po grafo Konstantino-Broel Pliateri vedybų (apie 1870–1880 m.). Plinkšėse jis ėmė statyti savo rezidenciją. Dvaro sodybos architektūra išskirtina: rūmai ir dvaro oficina istorizmo stiliaus, neoklasicizmo ir neorenesanso stilių sintezė – vienas vertingiausių šio stiliaus pastatų Lietuvoje.
Renavo dvaro rūmai ir parkas
Renavo dvaras žinomas jau nuo XVI amžiaus – tai vienas iš geriausiai išsilaikiusių dvarų Žemaitijoje. XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė. Dvarininkas mėgo sodininkauti, tad dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha angliško stiliaus parku. Vėliau parkas buvo perplanuotas ir tapo peizažinio plano parku, kuris iki šiol džiugina lankytojus savo augmenija ir gyvūnija, čia surasite storiausią Lietuvos eglę bei šiltos vasaros naktimis pamatysite šikšnosparnių medžioklę. 2015 m. Renavo dvaro lankytojams duris atvėrė XIX a. dvarininkų buities ekspozicija.
Dautarų dvaro rūmai
Dautarų kaime esančio dvaro pradžia siejama su XIV-XV šimtmečiu. Dabartinį vokiečių meistrai pastatė XIX a. Per visą savo gyvavimo istoriją dvaras keitė šeimininkus, kol po kelių šimtmečių sugrįžo lietuviams: dvarą nusipirko Kazimieras Nasvytis. Po antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas, autentiški baldai, biblioteka ir kitas turtas dingo be žinios. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, labai prastos būklės dvarą įsigijo ir jį restauravo, antram gyvenimui prikėlė bajorai Gražina ir Antanas Juknevičiai.
Dautarų dvaras lankytojams atsivėrė 2013 m. birželį ir šiuo metu yra atviras kultūros židinys – dvarą lanko ekskursijos, vasaromis dvare organizuojami klasikinės muzikos festivaliai, dailės plenerai, dvaro svirne įkurtas amatų centras.
Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinis muziejus ir kapas-koplyčia
Židikuose
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana Židikuose praleido 15 savo gyvenimo metų iki pat mirties, čia parašė brandžiausius savo kūrinius: apysaką „Sename dvare“, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitus. M. Pečkauskaitė ne tik papildė lietuvių klasikos kūrinių lobyną, bet ir paliko žymų pėdsaką Židikų miestelio bendruomenėje savo labdaringa veikla – įsteigė lietuvišką mokyklą, ligoninę, senelių prieglaudą. Rašytojos memorialiniame muziejuje eksponuojami asmeniniai daiktai, šeimos nuotraukos, dokumentai. Židikų kapinėse galima aplankyti ir rašytojos kapą-koplyčią.
Pikelių Švč. Trejybės bažnyčia ir koplytstulpis maro aukoms atminti
Pikelių miestelio pasididžiavimas – unikali bažnyčia: valstybinės reikšmės architektūros paminklas, kurio renesansinio ir barokinio stiliaus septyni altoriai pripažinti valstybinės reikšmės dailės paminklais. Tai seniausia, o tuo pačiu ir viena iš gražiausių medinių bažnyčių Mažeikių rajone ir ne tik. XVIII a. pastatyta ir iš išorės dabartiniam Pikelių miesteliui atrodanti per didelė, santūri, tačiau savitų formų, atsiradusių dėl daugkartinių jos platinimų, viduje tiesiog pribloškia katalikišku jausmingumu ir nevaržomu barokišku puošnumu.
Netoli bažnyčios 1827 m. pastatytas koplytstulpis verčia praeivius susimąstyti apie 1710 m. Lietuvą
nusiaubusį marą ir pasimelsti už jo aukas.
Saulės akmuo Ruzguose
Akmuo turi keletą pavadinimų: Dapšių mitologinis akmuo, Brastos akmuo, Ruzgų akmuo, bet vadintis dar ir Saulės vardu jam leidžia įrėžti keturi, 38-50 cm skersmens, apskritimai panašūs į lėkštes ir galėję simbolizuoti saulę. Tai mįslė archeologams, nes tokių ženklų kiti akmenys Lietuvoje neturi. Pasak istoriko V. Laurinaičio, pateikiama tokių legendų, kad kunigaikščio Kęstučio kariai medžiodami aplinkiniuose miškuose nušovė šešis vilkus. Ant Dapšių alkakalnio žvėris sudegino Perkūno garbei, o akmenyje iškalė šešis ženklus.
Mažeikių muziejus
Mažeikių Muziejuje saugomi ir eksponuojami Žemaitijos krašto istorijos, archeologijos etnografijos, bei liaudies meno kūriniai. Svečius pasitinka šiuolaikiška ekspozicija – „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“, skirta kuršių, žiemgalių ir žemaičių, kultūros paveldui pažinti. Lankytojams susipažinti su muziejaus fonduose saugomais pavieniais eksponatais ir jų kolekcijomis nuolat ruošiamos keičiamosios parodos, organizuojami dailininkų plenerai, simpoziumai, konferencijos, edukacinės programos, vykdomos daugiadienės ekspedicijos po Mažeikių rajoną, rengiami projektai.
Dionizo Poškos gimtinė Lėlaičiuose
Dionizas Poška – XIX a. lietuvių rašytojas, vienas žymiausių kultūros veikėjų, žinomas kaip istorikas, archeologas ir pirmojo lietuvių etnografijos muziejaus – Bijotų „Baublio“ įkūrėjas. D. Poška Žemalės parapijoje, Lėlaičių dvare, iki motinos mirties gyveno gimtinėje, vėliau su tėvu ir pamote persikėlė į Maldūnus.
1997 m. Lėlaičiuose atidengta paminklinė lenta, įamžinanti Dionizo Poškos gimimo vietą, čia pastatytas 2,5 m aukščio Bijotų baublius imituojantis ąžuolo „Baublys“.
Geležinkelio per Ventą tiltas ir statinių kompleksas
1904-1905 m. per Ventą ties Pumpurų kaimu pastatytas medinis geležinkelio tiltas. 1915 m. vokiečių kariuomenė tiltą per Ventą susprogdino.
Po I pasaulinio karo tiltas buvo atstatytas, tik tada jo konstrukcijos pakeistos metalinėmis. Šalia tilto iš abiejų galų pastatyti keturių aukštų raudonų plytų vieno metro storumo bokštai su angomis šaudyti kulkosvaidžiais. Dabar aiškiai matyti, kad II pasaulinio karo metais tiltas buvo itin saugomas, o jo strateginė svarba buvo labai didelė, nes bokštų sienos išvarpytos kulkų skylių. Sovietmečiu tilto šie bokštai buvo naudojami kaip geležinkeliečių sandėliai, vėliau jie visiškai užsandarinti.
Sklinda kalbos, kad ten vaidenasi, vakarais galima išvysti kareivių vaiduoklius, išgirsti šūvių garsus, nes šalia tilto buvo sušaudyti keli tūkstančiai žmonių.
Šiuo metu naudojamas XX a. paskutiniame dešimtmetyje šalia senojo pastatytas naujasis geležinkelio tiltas. 2007 metais Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos nutarimu tilto kompleksas paskelbtas Nekilnojamąja kultūros vertybe.
Ukrinuose – liaudies meistro Stepono Gailevičiaus darbai
XIX a. Ukrinuose gyvenęs Steponas Gailevičius (1815-1885) – liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistras, skulptorius, vienas Lietuvos akmeninės skulptūros pradininkų. Jis buvo vadinamas „akmenų skaldytojas“, „paminklų dirbėjas“ Gailius, Gailis arba Gailevičius. Pagrindinis Stepono Gailevičiaus darbas – prie Ukrinų kapinių stovintis koplytstulpis baudžiavos panaikinimui atminti, jo darbai iki šiol išlikę kaimo kapinaitėse, Židikų ir Grūstės kapinėse.
Ukrinuose įrengtas apie šį menininką pasakojantis informacinis stendas, išleistas atvirukų rinkinys su jo darbų nuotraukomis.