Viduramžiais lošimo kultūra plito Europoje. Čia gimė daug šiuolaikinių žaidimų pirmtakų. Kortų žaidimai atėjo iš Rytų ir tapo labai populiarūs, o su laiku pradėti kurti įvairūs nauji kortų žaidimai, kurie buvo žaidžiami įvairiose karališkose ir aristokratų aplinkose. Pavyzdžiui, „Blackjack“ šaknys siekia XVII amžiaus Prancūziją, o ruletė gimė iš mechaninių ratų, naudojamų moksliniuose eksperimentuose. Tuo metu lošimai ėmė sparčiai populiarėti ir užgimė pirmieji lošimo namai, kur žmonės galėjo dalyvauti įvairiose pramogose ir varžybose.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje lošimai plito visame pasaulyje, o tuo laikotarpiu atsirado modernūs kazino. JAV ypač garsėjo savo lošimo miestais, tokiais kaip Las Vegasas, kuris tapo tarptautiniu lošimų centru. Lošimų automatų atsiradimas XX a. pradžioje dar labiau paskatino lošimų populiarumą. Lošimo automatai buvo laikomi technologiniu stebuklu ir traukė lankytojus savo paprastumu bei galimybe išbandyti laimę.

Įvedus internetą XX a. pabaigoje, lošimo kultūra patyrė didžiulį pokytį. Internetiniai kazino (pvz. 7bet) suteikė galimybę dalyvauti lošimuose neišeinant iš namų, o tai padarė žaidimus dar prieinamesnius ir populiariausius tarp įvairaus amžiaus žmonių. Tokios platformos tapo globaliu reiškiniu, leidžiančiu žaidėjams varžytis tarpusavyje iš bet kurios pasaulio vietos. Interneto dėka žaidimai tapo lankstesni, įvairesni, o technologijų tobulėjimas leido pristatyti gyvas transliacijas ir realaus laiko žaidimus, sujungiant klasikines lošimo tradicijas su skaitmeniniu patogumu.

Šiandien lošimo kultūra yra plačiai prieinama, o mobiliosios technologijos leidžia žaisti lošimų žaidimus bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Nepaisant modernizacijos, daugelio šiuolaikinių žaidimų šaknys siekia gilią senovę, o klasikiniai elementai vis dar išlieka populiarūs. Lošimo kultūra ir toliau vystosi, integruojant naujas technologijas, tokias kaip virtuali realybė ir papildytos realybės žaidimai, kas leidžia iš naujo atrasti senovės azarto dvasią šiuolaikiniame pasaulyje.

1956 m. buvo užfiksuota žemiausia žiemos temperatūra Lietuvoje, net 42,9 laipsnio šalčio. Storiausia sniego danga užfiksuota 1931 m. net 94 cm. Ilgiausiai trukusi pūga – 78 val. 25 min. buvo 1969 m. Deja, šilčiausios žiemos fiksuojamos nuo 2000 m.

1920 m. liepos 27 d. S. Darius grįžo į Lietuvą, tais pačiai metais įstojo į Karo mokyklą, po kurios buvo paskirtas į aviaciją. Tarnaudamas aviacijoje S. Darius nepamiršo savo didžiausios aistros – sporto. Vos tik grįžęs į Lietuvą, S Darius tapo vienu iš Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos kūrėjų, vėliau ir pirmininku. Dar Mokomojoje eskadrilėje buvo paskirtas Mokomosios komandos gimnastikos instruktoriumi, tai įpareigojo vesti kariams rytinę mankštą. Karo mokykloje visi žinojo, kad jei S. Dariaus tuo metu nėra, jis sportuoja. Jis į šią veiklą įtraukė ir tarnybos draugus.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje S. Darius svariai prisidėjo prie Lietuvos sporto plėtros. Tuo metu labai trūko sportinės aprangos, avalynės (kariai sportuodavo su kasdieniais drabužiais ir kariška avalyne) bei įrangos. Ir vėl gelbėjo S. Darius, jis savo draugų iš Amerikos pagalba rinko paramą sporto inventoriui.

Sportuoti skirtų vietų trūkumas taip pat buvo nemenka problema. Sportininkai rinkdavosi Ąžuolyne, visai šalia ganyklų, tad su kamuoliu neretai ir karves pavaikydavo. Apie persirengimo vietas ar kitus patogumus nebuvo nė kalbos. S. Dariaus iniciatyva lakūnai įsirengė krepšinio, teniso ir žiemos sportui skirtas vietas. „Nenurimsiu, kol neturėsim stadiono“, – sakydavo S. Darius. Ir nenurimo. Kartu su draugu inžinieriumi Kęstučiu Bulota ėmėsi projektavimo darbų. S. Darius ne tik nuolat ieškojo paramos, organizuodavo sportininkų talkas statant stadioną, bet nemenkai prisidėjo ir finansiškai. Po didelių pastangų 1925 m. Ąžuolyne buvo įrengtas stadionas, dabar puikiai žinomas kaip Dariaus ir Girėno.

„Basketbolas“, „krepšiasvydis“ (taip vadintas krepšinis) buvo viena populiariausių sporto šakų, šiandien vadinama antrąja Lietuvos religija. 1922 m. Darius dirbo instruktoriumi pirmuosiuose Kūno kultūros kursuose, tais pačiai metais įvyko ir pirmosios vyrų krepšinio rungtynės, kuriose rungtyniavo Kauno miesto ir Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) komandos. Pastaroji, kurioje žaidė ir Darius, nugalėjo rezultatu 8:6. Ne tik rezultatas, bet ir rungtynių aprašymas leidinyje „Lietuvos sportas“ priminė labiau futbolo nei krepšinio varžybas: „Įmušė tris taškus golus raudoniesiems“.

Šis gretinimas nekelia nuostabos: krepšinis išrastas 1891 m., o jam žaisti buvo naudojamas futbolo kamuolys, pirmųjų rungtynių rezultatas 1:0. 1922 m. buvo sužaistos 8 oficialios krepšinio rungtynės, o 1923 m. jau 18 vyrų ir 26 moterų oficialios varžybos. 1925 m. Rygoje įvyko ir pirmosios tarptautinės rungtynės su Latvija, baigėsi Lietuvos pralaimėjimu rezultatu 41:20. Turbūt nereiktų stebėtis: žaidimas vyko uždaroje salėje, lietuviai nebuvo prie to pratę, nes žaisdavo išskirtinai tik pavasarį ir rudenį lauko aikštelėse, o ir žaidėjai buvo futbolininkai ar lengvaatlečiai.

S. Darius buvo ir vienas iš pirmųjų krepšinio teisėjų, kuriems suteikta pirmoji, tuo metu aukščiausia, kvalifikacinė kategorija. Būtent teisėjaudamas Lietuvos moterų čempionate jis supažino ir su savo būsima žmona Jaunute Škėmaite. Užfiksavo pražangą – varžovė Jaunutei pakišo koją. Pažintis varžybų metu buvo lemtinga, abiejų domėjimasis sportu sujungė juos ir po poros metų pora susituokė.

S. Darius norėjo, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su krepšiniu, todėl 1926 m. išleido knygelę „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialinės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“. Šioje knygelėje S. Darius aprašė krepšinio taisykles, terminus, žaidimo technikas, surašė net dešimt krepšinio įsakymų. Štai vienas jų: „kramtyk maistą iš lengvo ir smulkiai, mankštinkis ir žaisk ne anksčiau pusantros valandos po valgio“. To meto krepšinio entuziastams tai buvo nepamainomas leidinys.

Futbolas – dar viena sporto šaka, neatsiejama nuo S. Dariaus vardo. S. Darius ne kartą dalyvavo tarptautinėse varžybose, stengėsi, kad ir kiti sportininkai turėtų galimybę tokiu lygiu varžytis. Stepono išvykos nepatiko aviacijos viršininkui gen. Juozui Kraucevičiui, pasak kurio sportas ir tarnyba aviacijoje buvo nesuderinami. Jis futbolininkus netgi vadindavo „šalapojais“. Kol Steponas gyveno Lietuvoje, buvo sužaistos rungtynės su Latvijos, Estijos, Šveicarijos, Egipto komandomis. 1922 m. įvyko Lietuvos futbolo pirmenybės, jose S. Darius atstovavo LFLS komandą. Pirmenybėse žaidė dar trys S. Dariaus suburtos komandos: LFLS Šančių skyrius, „Aviacija“ ir LFLS-2 komandos. Tiesa, komanda „Aviacija“ dėl užduočių tarnyboje iš čempionato pasitraukė kiek anksčiau.

S. Darius buvo puikus Lietuvos rinktinės vartininkas pirmose tarpvalstybinėse rungtynėse tarp Lietuvos ir Estijos. Tiesa, varžybos nebuvo sėkmingos, tačiau, kaip dienraštyje „Lietuva“ buvo rašoma, „Taline dažnai turi užsienio svečių, dažniausiai anglų, kurių, kaip žinom kiekvienas, yra pavyzdingas sportininkas“. Kas paneigs, kad mokytis iš futbolo išradėjų anglų estams neturėjo didelės įtakos žaidžiant prieš dar visai neseniai futbolą žaisti pradėjusią Lietuvą. S. Darius buvo tarp kandidatų ir į Lietuvos olimpinę futbolo rinktinę, tačiau žaidynėse nedalyvavo, priežastys galėjo būti kelios: nesutarimai aviacijos tarnyboje arba S. Dariaus liga – pleuritas. Beje, S. Darius buvo vienas iš Lietuvos futbolo lygos įkūrėjų ir pirmininku, taip pat vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos kūrėjų.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.

Kovų su priešais istoriją saugančios Lietuvos pilys 

Biržų pilies tvirtovė buvo pastatyta XVI amžiuje (1586–1589 metais), miestą valdant kunigaikščiui Kristupui Radvilai Perkūnui (1547–1603 m.) Tai buvo išskirtinė, pirmoji Lietuvoje bastioninė itališko tipo tvirtovė, skirta karybos reikalams. Pilis – tvirtovė buvo saugoma aukšto pylimo ir ją juosiančio vandens griovio, turėjo mūrinius kazematus, gynybinį bokštą, arsenalą. Deja, Šiaurės karo metu, 1704 m. švedai užpuolė Biržų pilį ir ją susprogdino. Vėliau pilies rūmai, dalis pastatų komplekso buvo atstatyta ir pritaikyta kultūrinėms reikmėms.

Gedimino pilis – nuo pat senų senovės gynybinės paskirties, įtvirtintame kalne jau XI–XIII amžiuje stovėjusi medinė pilis, besikuriančio miesto pagrindinė tvirtovė. Aukštutinė, Gedimino pilis, nuo seno garsėjo kaip visos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centras, ir kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė gynybinį kompleksą, sėkmingai saugojusį nuo Kryžiuočių ordino puolimų. Senoji medinė Gedimino pilis savo laiku pražuvo gaisruos, tačiau didžiajam kunigaikščiui Vytautui valdant buvo atstatyta iš mūro. Laikui bėgant pilis prarado savo pirminę paskirtį, 1655–1661 m. kare paskutinįkart ja buvo pasinaudota kaip gynybine tvirtove. Vėliau ji vis nyko ir iro, tačiau pilies atminimas, praeities šlovė neišblėso, ji ir šiandien yra vienas svarbiausių sostinės, o taip pat Lietuvos kovų už nepriklausomybę simbolių.

Dar viena istorinė Lietuvos gynybinė tvirtovė – Medininkų pilis. Jos istorija skaičiuojama nuo XIV amžiaus ir tai pirmoji Lietuvoje gardinio tipo pilis – jos plotas užima net keletą hektarų. Kunigaikščio Gedimino laikais tai buvo dar vienas gynybos punktas nuo tuometinės Kryžiuočių ir Livonijos ordinų agresijos, galimo puolimo iš rytų. Taip pat čia apsistodavo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Šalia įkurtos Medininkų gyvenvietės pirmieji gyventojai buvo gynybinės pilies įgulos šeimos, amatininkai ir žemdirbiai, vėliau – ir vienuoliai augustijonai. Savo laiku didysis kunigaikštis Vytautas čia buvo įkurdinęs totorius, kurie vėliau pasitraukė į Nemėžį. Kai 1402 metais kryžiuočiai, kartu su su Jogailos broliu Švitrigaila, vėliau Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, apgulė pilį, ši atsilaikė ir priešams jos užimti nepavyko. Ilgainiui pilis nukentėjo nuo gaisrų, buvo niokojama Napoleono armijos karių, taip pat pasaulinių karų metais. Šiandien atkurtas pilies kompleksams pritaikytas kultūrinėms reikmėms.

Pilys ir dvarai – 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyviai

Gražioji Panemunės pilis kadaise buvo vadinama pagal šeimininkų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Gelgaudų pavardę. Antanas Gelgaudas (1792–1831) žinomas kaip vyriausiasis 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas. 1830 metais jis vadovavo sukilėlių daliniams Lenkijoje, o 1831 metais atvyko į Lietuvą. Pakeliui  iš Užnemunės, prie Raigardo, Balstogės vaivadijoje sumušė Rusijos karinį dalinį, tuomet persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir čia, netoli tėvonijos apsistojo su 16 tūkstančių karių. Iš čia prasidėjo jo vedamų sukilėlių kovos, deja, lydėtos pralaimėjimų. 1831 metų liepos 13-ą kovose žuvo ir pats Antanas Gelgaudas. Sukilime dalyvavęs jo brolis Jonas Gelgaudas, iki tol rūpinęsis pilimi, pasitraukė iš tėviškės į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime abu broliai buvo pripažinti valstybiniais nusikaltėliais. Gelgaudų pilis buvo nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Ir tik 1867 m. pilies valdytoju tapo Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis, kuris, deja, nebeįstengė atstatyti ir išlaikyti didžiulės rezidencijos. Vakarinis pilies korpusas  buvo paverstas grūdų sandėliu, rytinis beveik sugriuvo, apie 1919 m. nugriuvo šiaurės rytų bokštas. Vėliau pilis perėjo valstybei. 

XIX amžiuje lietuvių tautai ėmus priešintis carinei Rusijai, būtent Kelmės dvaras buvo vieta, kur pirmiausia Lietuvoje prasidėjo 1831 m. sukilimas. 

Tuo tarpu nuošalus Paberžės dvaras tapo pačiu vėliau, po keleto dešimtmečių sekusio sukilimo epicentru. Čia 1863 m. pavasarį parapijos klebonas Antanas Mackevičius surinkęs iš aplinkinių kaimų 250 sukilėlių būrį vienas pirmųjų Kauno gubernijoje pradėjo sukilimą. Paberžės dvarininkas, baronas Stanislovas Šilingas prisidėjo prie sukilimo rengimo, buvo sukilėlių valdžios Panevėžio apskrities viršininkas. Sukilimui pasibaigus jis buvo ištremtas į Vakarų Sibirą, Paberžės dvaras konfiskuotas ir 1868 m. parduotas Rusijos kariškiui I. Tichejevui. 

Su 1863 metų sukilimu siejamas ir Renavo dvaras. Būtent čia buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.

Šumsko dvaras taip pat įrašytas į carinės Rusijos laikų Lietuvos kovų istoriją. Laskavičiai, Šumsko bažnyčios kolatoriai, aktyviai dalyvavo abiejuose, 1831 ir 1863 metų sukilimuose. 1864 m. Šumsko dvaras už dalyvavimą sukilime, rusų carinės valdžios konfiskuotas ir paskirtas rusų generolui Labuncevui.

Lietuvos didikai Burbos savo laiku buvo pavyzdingi ištaigingojo Belvederio dvaro valdytojai. Deja, dvaro klestėjimą anuomet sutrikdė 1863 m. sukilimas. Už dalyvavimą jame pats dvarininkas Kletas Burba buvo sušaudytas. Tačiau ir vėliau Belvederio dvarininkai Burbos išliko ištikimi savo vertybėms, savo laiku palaikė tautinį lietuvių sąjūdį ir daug dėmesio skyrė ne tik ekonominiam, tačiau ir kultūriniam dvaro klestėjimui. Dvare buvusi sukaupta didžiulė biblioteka, archyvas, XX a. pradžioje dvaro klojime buvo rengiami vaidinimų ir dainų vakarai. 1906 m. čia buvo suvaidintas „Užburtas karalaitis”. Čia pirmą kartą nuskambėjo ir S. Šimkaus daina „Kur bakūžė samanota”. Burbos turėjo sukaupę didžiulę biblioteką ir archyvą.

Dvarai XX a. I-os pusės laikotarpiu

Alantos dvare kurį laiką gyveno nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kuopa. Po I-ojo pasaulinio karo Alantos dvaras, kaip ir daugelis, sulaukė sudėtingų laikų. Kurį laiką, 1915 m.  vokiečiams  okupavus Alantą dvare apsistojo kaizerio armijos kareiviai. Tačiau kiek vėliau dvaras tapo namais nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mokomajai kuopai. Deja, neilgai trukus, 1944–1948 m. Alantos dvarą likvidavo sovietinė valdžia, kuri pritaikė vietą kitiems tikslams – žemesniajai žemės ūkio mokyklai, vėliau žemės ūkio technikumui. Švietimo, edukacinę funkciją, ilgainiui restauruotas Alantos dvaras išlaikė iki pat dabar.

Kėdainių rajone esantis Lipliūnų dvaras buvo pastatytas 1836 metais. Kai XX amžiaus pradžioje Lipliūnų dvarininko duktė, baigusi mokslus Taline grįžo į Lietuvą ir ištekėjo, dvaras atiteko Christauskų giminei. Česlovas Christauskas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, tarnavęs Lietuvos kariuomenės pirmame LDK Gedimino pulke. 1919 metais jis buvo tarpe pirmųjų, gynusių Lietuvą prie Panevėžio nuo raudonosios armijos (apie tai esama informacijos KGB archyvo tardymo protokoluose). Mūšyje kontūzytas, jis tarnybą baigė 1924 metais. Kapitonas, dvarininkas Česlovas Christauskas 1941 m. buvo suimtas ir kalinamas, galiausiai nuteistas mirčiai sušaudant. Visas jo turtas buvo konfiskuotas, ir visa Christauskų šeima ištremta iš Lipliūnų 1944 m. birželio 14 d.

Nėra abejonių, su Lietuvos nepriklausomybės kovomis susijusių istorijų galėtų papasakoti dar ne vienas dvaras. Štai Liubavo dvaro istorija pilna žymiausių Lietuvos valstybės veikėjų, didikų pavardžių. Jų tarpe – ir  įtakingasis valstybingumo saugotojas Albertas Goštautas, vadovavęs Lietuvos statuto rengimui, itin vertinęs šalies savarankiškumą, ir Liublino unijos akto nesutikęs pasirašyti Radvila Rudasis. Ir šiandien prisimename garsiąją Radvilos citatą: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės…“. Kretingos dvaras, didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valda, vėliau priklausė karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui, tuomet Sapiegoms, Masalskiams. Apie Aristavėlės dvarą pasakojama, kad per 1863-ųjų sukilimą dideliame jo kamine nuo persekiojančių rusų kareivių kartą slėpęsi net septyni sukilėliai. Gulbinėnų dvaras 1925–1940 metais priklausė Lietuvos nepriklausomybės kovų karvedžiui Kaziui Ladigai (1893–1941). O Čiulų dvarininkai Povstanskiai XX amžiaus pradžioje aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, kartu su Mykolu Riomeriu leido dienraštį „Gazeta Wileńska“, buvo politiniais sąjungininkais su Antanu Smetona, kuris tada dirbo Vilniaus Žiniose.

Kone kiekviename dvare galėtume išgirsti įdomių detalių pasidomėję, kas gi čia vyko vienu ar kitu sudėtingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu, ir svarbu tai daryti, – kad tai, kas svarbu, nebūtų pamiršta. 

Vilma Dečkutė,