Knygos yra durys į pasaulius, kurių patys niekada nesukurtume. Ką skaityti, kai pasirinkimų tiek daug, o laiko tiek mažai? Lietuvos Šimtmečio knygų šimtukas – tai raktas į mūsų literatūros lobynus, kruopščiai atrinktus žinovų. Šiame įraše pradedame kelionę po šio sąrašo pirmąsias knygas, kurios atlaikė laiko išbandymus ir paliko ryškų pėdsaką kultūroje. Galbūt atrasite savo naują mėgstamą knygą arba norą iš naujo pažvelgti į jau pažįstamą kūrinį.
Antanas Škėma „Balta drobulė”, romanas (1958 m.)
Antanas Škėma – vienas ryškiausių XX a. lietuvių modernistų, emigrantas, kūryboje jungęs egzistencializmo idėjas su unikaliu pasakojimo stiliumi.
Romanas „Balta drobulė” (1958 m.) – tai egzistencinis pasakojimas apie lietuvį emigrantą Antaną Garšvą, dirbantį liftininku Niujorke, kuris subtiliai tyrinėja žmogaus vidinio susvetimėjimo, atminties ir tapatybės klausimus. Kūrinys išsiskiria novatoriška pasakojimo struktūra, fragmentišku stiliumi ir poetiškumu. Įdomu tai, kad Škėma pats gyvenime dirbo liftininku, o ši patirtis tapo vienu romano įkvėpimo šaltinių.
Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris”, romanas (1989 m.)
Ričardas Gavelis – vienas ryškiausių lietuvių postmodernizmo atstovų, drąsiai ir provokuojančiai nagrinėjęs visuomenės ir individo santykius.
Romanas „Vilniaus pokeris” (1989 m.) – tai daugiaplanis ir sudėtingas pasakojimas apie Vilniaus miestą kaip mistinę, slėpiningą erdvę, kurioje vyksta psichologiškai įtempta individo kova su sistema, sąmone ir realybe. Kūrinys išsiskiria unikalia pasakojimo struktūra, persipinančiomis perspektyvomis ir niūriu, absurdišku tonu, kuris tapo sovietinės epochos pabaigos simboliu. Įdomu tai, kad romane gausu simbolių ir paslapčių, o Vilnius čia tampa ne tik miestu, bet ir beveik gyva metafora.
Jurgis Kunčinas „Tūla”, romanas (1993 m.)
Jurgis Kunčinas – subtilus lietuvių literatūros poetas ir prozininkas, kurio kūryba jautriai perteikia žmogaus vienatvę, nostalgiją ir gyvenimo prasmės paieškas.
Romanas „Tūla” (1993 m.) – tai melancholiška meilės istorija apie Vilniaus bohemos klajūną ir paslaptingą moterį Tūlą, įsiterpusią tarp praeities ir dabarties, tarp blaivumo ir nuopuolio. Kūrinys laikomas Vilniaus miesto literatūriniu paminklu, nes ne tik pasakoja asmeninę dramą, bet ir poetizuoja pačias miesto gatves, kiemus ir žmones. Įdomu tai, kad Tūla dažnai vadinama vienu autentiškiausių romantiškojo Vilniaus vaizdinių, kuriame atsiskleidžia ne tik istorinė, bet ir dvasinė miesto dimensija.
Marcelijus Martinaitis „Kukučio baladės”, eilėraščiai (1977 m.)
Marcelijus Martinaitis – vienas garsiausių lietuvių poetų ir eseistų, savo kūryboje subtiliai derinęs tradicinį kaimo pasaulį su moderniomis literatūrinėmis formomis.
„Kukučio baladės” (1977 m.) – tai poezijos rinkinys, kuriame pasakojama apie išgalvotą kaimo žmogų Kukutį, tapusį universaliu paprasto žmogaus išminties, maištingumo ir vidinio pasaulio simboliu. Kukutis ne tik stebi aplinką, bet ir parodo subtilią ironiją bei kritiką sovietinės epochos absurdui. Įdomu tai, kad šis personažas, iš pradžių pasirodęs kaip paprastas kaimo veikėjas, ilgainiui įgavo beveik mitinį statusą ir tapo neatsiejama Lietuvos literatūros dalimi.
Balys Sruoga „Dievų miškas“, romanas (1945 m.)
Balys Sruoga – lietuvių rašytojas, poetas ir dramaturgas, savo kūryboje gebėjęs derinti ironiją, tragizmą ir humanistinį požiūrį net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
„Dievų miškas” (1945 m.) – tai memuarinis romanas, paremtas paties autoriaus patirtimi Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kūrinys išsiskiria netikėtu, groteskišku humoru, kuris padeda perteikti siaubingas lagerio realijas ir kartu iškelia žmogaus dvasios stiprybę. Įdomu tai, kad knygą Sruoga parašė vos per keletą mėnesių, tačiau sovietų valdžia iš pradžių atsisakė ją leisti, laikydama ją „politiškai” netinkama“ dėl ironijos ir dėmesio žmogaus, o ne sistemos triumfui.
Kazys Binkis „100 pavasarių”, eilėraščiai (1923 m.)
Kazys Binkis – vienas iš lietuvių literatūros avangardistų, literatūrinės grupės „Keturi vėjai” pradininkų, skatinęs modernistines naujoves ir maištingą kūrybinį dvasią.
„100 pavasarių” (1923 m.) – tai poezijos rinkinys, kuris įnešė gaivaus modernizmo vėjo į lietuvių literatūrą, atsisakęs tradicinės lyrikos ir šlovinęs gyvybės, gamtos bei žmogaus kūrybos grožį. Kūrinys persmelktas pavasario simbolika – atgimimo, jaunystės ir naujumo dvasia. Įdomu tai, kad šis rinkinys laikomas lietuvių literatūros avangardo manifestu, o jo šūkiu tapo garsioji eilutė: „Pavasaris – maištas, audra ir jėga!”
Tomas Venclova „Kalbos ženklas”, eilėraščiai (1972 m.)
Tomas Venclova – vienas žymiausių lietuvių poetų, vertėjų ir intelektualų, kurio kūryba pasižymi preciziška kalbos kultūra, filosofiniu gilumu ir intelektualiniu universalumu.
„Kalbos ženklas” (1972 m.) – tai poezijos rinkinys, kuriame Venclova subtiliai tyrinėja kalbos prasmę ir jos ryšį su žmogaus gyvenimu bei istorija. Eilėraščių stilius išsiskiria aiškumu ir ramybe, net kai aptariamos sudėtingos temos. Įdomu tai, kad Venclova yra prisipažinęs, jog rašant šį rinkinį, įkvėpimo jam suteikdavo ilgi pasivaikščiojimai gamtoje, kuri padėdavo „suklijuoti” mintis į poetines formas.
Saulius Tomas Kundrotas „Žalčio žvilgsnis”, romanas (1981 m.)
Saulius Tomas Kundrotas – lietuvių rašytojas ir poetas, žinomas už gebėjimą kūryboje derinti mitologinius motyvus su šiuolaikiniais žmogaus išgyvenimais.
„Žalčio žvilgsnis” (1981 m.) – tai romanas, kuriame simboliškai susipina senovės lietuvių mitologija ir modernios epochos iššūkiai. Pasakojime atsiskleidžia žmogaus santykis su praeitimi, gamta ir savastimi, kurio centre slypi mitinis žalčio simbolis – išminties, paslaptingumo ir amžinybės ženklas. Įdomu tai, kad kūrinys buvo įkvėptas autoriaus domėjimosi etnologija, o žalčio motyvas romane tapo savotišku dialogu tarp senosios lietuviškos pasaulėžiūros ir dabarties.
Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščių fragmentai”, dienoraštis (1938-2012 m.)
Alfonsas Nyka-Niliūnas – vienas reikšmingiausių lietuvių egzodo poetų ir intelektualų, savo kūryba ir refleksijomis sujungęs pasaulinės literatūros idėjas su lietuviškos tapatybės paieškomis.
„Dienoraščių fragmentai” (1938–2012 m.) – tai unikalus daugiamečių užrašų rinkinys, kuriame autorius užfiksavo ne tik savo asmeninius išgyvenimus, bet ir gilius filosofinius bei kultūrinius apmąstymus. Knyga laikoma ne tik literatūriniu, bet ir istoriniu dokumentu, perteikiančiu egzodo intelektualo gyvenimo patirtį. Įdomu tai, kad Niliūnas dienoraščius rašė beveik visą savo gyvenimą, o daugelis juose užfiksuotų minčių vėliau rado vietą jo poezijoje, tapdami savotiška kūrybos laboratorija.
Sigitas Parulskis „Trys sekundės dangaus”, romanas (2002 m.)
Sigitas Parulskis – vienas garsiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, pasižymintis aštriu stiliumi, ironija ir gebėjimu analizuoti žmogaus dvasios gelmes.
„Trys sekundės dangaus” (2002 m.) – tai romanas apie buvusį desantininką, sugrįžusį iš Afganistano karo, kuris mėgina suvokti savo vietą pasaulyje, kovodamas su praeities traumomis ir moralinėmis dilemomis. Knyga sukrečia autentiškais karo vaizdais, egzistenciniais klausimais ir skaudžiu, bet kartu poetišku pasakojimu. Įdomu tai, kad romane labai jautriai ir netikėtai perteikiamos ne tik žiaurios karo realijos, bet ir trumpi laimės momentai, apibūdinti kaip „trys sekundės dangaus“, tapę kūrinio metaforiniu leitmotyvu.
P.S.
Šis šimtmečio knygų dešimtukas – tik pirmasis žingsnis į nuostabų lietuvių literatūros pasaulį, kuriame persipina istorija, fantazija, meilė, ironija ir amžinos žmogaus būties temos. Kiekvienas autorius, kiekviena knyga – tai kvietimas stabtelėti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, galbūt net atrasti dalelę savęs. Skaitydami lietuvių autorius, ne tik artėjame prie savo šaknų, bet ir plečiame savo horizontus, prisiliečiame prie universalių idėjų, kurios neapsiriboja laiku ar vieta.
Autorė Justina Andriuškevičiūtė
