Jei manote, kad didžioji dauguma palangiškių gyvena iš to, kokias galimybes suteikia kurortas, priimantis turistus, tikrai neklystate. Tačiau yra ir išimčių, o jos – labai netikėtos. Ir to įrodymas Palangos gyventojas Andrius Gedvilas – jam ūkininkavimas savame prieskoninių žolelių ūkyje yra kur kas įdomiau nei visi kurortiniai verslai.
Būti ūkininku – nelengvas, bet labai įdomus užsiėmimas
Andrius Gedvilas pasakojo, jog nėra baigęs jokių specialių mokslų, padedančių jam suktis jau nemažame ūkyje.
„Baigęs vidurinę mokyklą turėjau spręsti, ne kur tęsti mokslus, o kaip užsidirbti ir pragyventi. Tad iškart po mokyklos patraukiau į užsienį uždarbiauti, kaip prieš tai ir brolis Vytautas“, – pasakojo 43 – ejų metų Andrius.
Išbandęs keletą darbų, po kurio laiko jis atsidūrė Norvegijoje, kur įsidarbino pas ūkininkus. Penkiolikos metų darbo patirtis įvairiuose Norvegijos ūkiuose ir ypač auginant prieskonines žoleles ir tapo tas universitetas, kuris suteikė itin daug taip reikalingų ir teorinių, ir ypač praktinių žinių.
„Dabar darau tai, ką savo gyvenime moku geriausiai. O geriausiai aš moku ūkininkauti“, – sako Palangos kurorto gyventojas Andrius.
Kartu su broliu Vytautu bei nuo vaikystės su jais kartu Palangoje augusiam Mindaugui Milašiumi ir kilo idėja norvegišką verslą parsivežti į gimtąjį kraštą ir įkurti prieskoninių žolelių auginimo ūkį, kurį gražiai ir nuoširdžiai „supajūrino“, tad ir gavosi mielas jūrinis pavadinimas „Prieskonių jūra“.
„Ūkininkauti – tikrai nėra lengvas užsiėmimas, bet tai labai įdomu ir mums labai patinka. Kiekvieną rytą atsikeliu ir važiuoju į mūsų augalų jūrą, ir tai darau su didžiuliu malonumu“, – su žodžiais sunkiai nupasakojamu pozityvumu kalbėjo Andrius.
Viskas „nuo nulio“
Jau aukščiau paminėtoji idėja norvegišką verslą parsivežti į gimtąjį kraštą buvo įgyvendinta tiesiog pažodžiui.
„Mintį įkurti savo ūkį rutuliojome maždaug nuo 2013 metų. Vis domėjomės sklypų netoli Palangos pardavimais, žvalgėmės, skaičiavome. Viskas atrodė ir realu, ir neįgyvendinama, nes ir sklypų, ir įrangos, ir technikos kainos buvo ne mūsų kišenei“, – atviravo pašnekovas.
Bet svajonė yra svajonė! Dirbo, taupė, ieškojo ir galiausiai kaimelyje visai netoli Palangos – Laukžemėje – įsigijo 5 hektarų žemės sklypą, kuriame, be viso kito, kažkada stovėjo autoserviso dirbtuvės. Laukžemė, ko gero, buvo pasirinkta ne tik todėl, kad čia žemės kainos ne taip „kandžiojasi“, kaip Palangoje, bet ir dėl to, kad tai brolių Gedvilų močiutės gimtasis kaimas, čia dar yra likę ir giminių.
Pradėjus domėtis naujų pramoninių šiltnamių kainomis, tapo aišku, kad brolių ir vaikystės draugo kompanijai tai neįperkama. „Ne juokai, vieno tokio šiltnamio kaina – apie 100 tūkstančių eurų. Tada sėdom spręsti, kaip pradėti ūkininkauti neturint tokių didelių pinigų, ir sugalvojom“, – pasakojimą tęsė verslus palangiškis.
Norvegijoje daug metų dirbęs Andrius pradėjo kalbėtis su aplinkinių ūkių savininkais – gal kas turi kokios atliekamos technikos, įrangos, o galiausiai surado ir šiltnamį, kurį pasiūlė įsigyti vienas iš pagyvenusių ūkininkų, nusprendęs dėl savo amžiaus jau atsisakyti tokios nelengvos veiklos. Norvegai viską pardavė labai nedidelėmis kainomis bei ne tik skatino lietuvius imtis savo verslo, bet ir negailėjo tikrai „auksinių“ patarimų.
Tad broliai Andrius ir Vytautas kartu su vaikystės draugu Mindaugu Norvegijoje kibo į papildomus darbus: išsiardė įsigytą 800 kv. metrų šiltnamį, visas dalis kruopščiai supakavo ir parsigabeno į Lietuvą. O čia vėl iš naujo jį surinko įsigytame sklype, o dar ir pagerino pagal savo įgytą ūkininkavimo patirtį ir pastebėjimus. Patys ir didžiulio šiltnamio grindis betonavo, pagalbon atskubėjo ir tėvas – ėmėsi visų reikalingų suvirinimo darbų.
Visą žiemą testavo šiltnamį
Tas darbas „nuo nulio“ tęsėsi trejus metus – kol surado, ardė, gabeno, statė, įrenginėjo. O dar laikas nuo laiko vyrai skrisdavo atgal į Norvegiją padirbėti ir užsidirbti – juk tiek patiems su šeimomis gyventi reikia, tiek ir naujam kuriamam ūkiui reikėjo lėšų.
Tiesą sakant, net ir pastarąją žiemą vienas iš brolių Vytautas vėl važiavo į Norvegiją dirbti ir uždirbti ūkiui, o Andrius su Mindaugu testavo parsivežtojo ir jau pastatyto šiltnamio pajėgumus.
„Visą žiemą testavome, žiūrėjome, kaip jis veikia mūsų klimatinėmis sąlygomis, kaip palaikyti reikiamą temperatūrą, kokia žemė augalams labiausiai tinka, kaip žolelės auga. Pavyzdžiui, dalį augalų pabandėme sodini į iš Leliūnų įmonės Kretingos rajone įsigytą ekologišką humusą, nes pastebėjome, kad esamos durpės netinka, vazonėliuose augalai pūva. Nuo sėjimo vazonėlyje iki išvežimo į prekybą turi praeiti į 5 – 6 savaitės, kitaip tariant, turime sutilpti į tokį laiką ir paruošti jau vartoti tinkamą augalą“, – pasakojo Andrius.
Ir tik nuo pastarojo kovo, kai jau sureguliavo visus reikiamus procesus, „Prieskonių jūra“ su savo augalais išvažiavo į aplinkinius turgus.
Dabar, kaip teigia palangiškis, į turgų prekiauti nebevažiuoja – viską, kas užauginama, pristato į prekybos centrus „Rimi“, kur įsteigti specialūs ūkininkų skyreliai „Vikis“, ir „Lidl“, tad prekybai turguje produkcijos jau nebeužtenka.
Prekybos centruose vieno tokio vazonėlio kaina yra nuo 2 iki 4 eurų.
„Vilniuje mačiau – 4 eurai. Čia jau koks prekybininkas kaip nustato savo kainą, mes negalime jos reguliuoti“, – kalbėjo palangiškis. Žinoma, ūkininkai prekybos centrams savo produkciją parduoda visai kitomis kainomis.
Viskas bus gerai
Įžengus į šiltnamį pajunti nosį kutenantį sunkiai nupasakojamą aromatą, kuriame susimaišė daugybės prieskoninių augalų, drėgnos žemės ir kiti kvapai, ir pamatai tikrą didžiulę jūrą – tik ne mėlyną ar žydrą, o įvairių žalios spalvos atspalvių.
Dabar ūkyje auginami 20 rūšių prieskoniniai augalai. „Bazilikai trijų rūšių, mėta, kalendra, peletrūnas, čiobreliai, rozmarinai, petražolės, krapai, gražgarstė, rėžiukas, mairūnas, gelteklė“, – vardijo prekės ženklo „Prieskonių jūra“ vienas iš įkūrėjų.
Visi augalai auginami ekologiškai, nepurškiami jokiais pesticidais ar kitokiais chemikalais. Anot pašnekovo, nusipirkus jų ūkyje išaugintą prieskonį pastarąjį galima iškart valgyti, nereikia net plauti.
Augalai nėra laistomi net vandeniu – speciali vandens tiekimo sistema, išvedžiota visame šiltnamio plote, parūpina vandenį augalų šaknims ir taip nuolat juos pagirdo.
„Planuojame per mėnesį išauginti apie 25 tūkstančius prieskoninių žolelių vazonėlių, arba apie 300 tūkstančių per metus. Dar planuojame plėstis, statyti daugiau šiltnamių, didinti pajėgumus“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovas.
Plėsis ir turimos technikos ūkis. Dabar ūkininkai turi keturis traktorius, du sunkvežimius augalams išvežioti ir du ponius.
„O ką poniai jūsų ūkyje veikia, kokius darbus jie atlieka?“, – nustembu.
„Jų darbas – suteikti mums džiaugsmo ir priversti šypsotis“, – juokdamasis paaiškino Andrius.
Ar dabar, taip kosmiškai išbrangus energetikos ištekliams, ūkiui pavyks išsilaikyti, nebus labai sudėtinga?
„Mes paskaičiavome, kad per mėnesį mums reikia apie 25 tūkst. kilovatvalandžių elektros energijos. Kaštai, žinoma, bus milžiniški. Bet aš tikiuosi, kad viskas bus gerai. Daugiau dirbsime, dagiau suksimės ir viskas bus gerai“, – kalbėjo didžiuliu optimizmu trykštantis ir nuolat besišypsantis palangiškis.
Tamara Zaiceva