Apima neapsakomai paprastas noras įgriūti į vonią pripildytą miltų iš ką tik nukultų grūdų, išsitepti plaukus žole ir gaiva kvepiančiu sviestu, įmerkti rankas į neapsakomai platų ir įdomų šiluma pripildyta šokolado pasaulį, giliai įkvėpti vanilės ir riešutų aromato gūsių.
Viso to gal ir nepavyks padaryti, bet Vilniuje atvertoje kepykloje tikrai bus galimybė užuosti visus mano išvardintus kvapus.
Klaipėdai pasisekė – jie turi „Cremia”, kuri ne tik lepina savo miesto žmones ir svečius geriausiais kruasanais regione, bet ir teisingu svetingumo supratimu.
Kaunas su Maestro Evaldas Juška taip pat po laimingų žvaigždžių išsidėstymo turi savo kepinius kepykloje šalia „Arivee” restorano nuo kurių net per nuotraukas kvapas ateina iki Vilniaus.
Neabejoju, kad didesni miestai ir miesteliai turi slaptąsias savo kepyklas, kurios neabejotinai turi kažką neįprasto, įdomaus, saviško.
Vilnius savo megapolio didybėje ir Michelin žvaigždžių ieškojime buvo šiek tiek pasimetęs savyje ir jei kažkokios kepyklos, kurios suintriguodavo savo skoniais ir kokybe žaibo greičiu prisitaikydavo prie optimizacijos ir iš didelio gūsio gaudavosi tik nedidelis vėjelis. Negaliu būti kategoriškas – Vilniuje yra keletas vietų kur galima rasti pavienius įdomesnius kepinius, bet trūko visumos ir supratimo, kad miltai yra ne tik miltai, kad tai be galo jautrus, individualus ir išskirtinis organizmas su kuriuo ne tik reikia mokėti dirbti, bet dar rasti ir sąsają, kalbą ir pajautimą.
Boka – naujai atsivėrusi vieta kaip ir daugelis naujų vietų užsuko kažkokią „deficito” bangą ir rasti pilnesnį asortimentą bent iki šios dienos man nebuvo pavykę.
Vieną savaitgalio rytą sustojau kavos ir smagiai nusiteikęs norėjau kruasano, kuris man suteiktų puikaus savaitgalio nuotaiką, deja, bet teko rinktis tarp sumuštinių arba tartaletės su pistacijomis. Pilna žmonių, tartaletė išties traški, sviestinė, su lengvu karamelizuoto sviesto jausmu. Pistacijų kremas gal ir nebuvo toks žavingas savo išvaizda, bet labai kokybiškos pistacijų pastos skoniu. Sėdint prie lango ir mėgaujantis paskutiniu kąsniu išgirdau aukšta nata ištartą žodį: Kruasanai – ir nuo stalų lyg suveikus oro pavojaus signalui atsistojo užsihaipinusios moteriškos lyties atstovės (tuom kart vyras buvo tik vienas) ir puolė prie vitrinos, prie to išganingojo padėklo su tikrai seiles ryti verčiančiu vaizdu. Kol mano elegantiškas žvilgsnis užleido į eilę visas moteris, nieko neliko, vėl….
Pasigirdo liūdnas duslus balsas: kruasanai baigėsi. Ir tuo metu man taip suspaudė širdį, nes prisiminiau vieną iš daugelio situacijų savo gyvenime, kurios mane sutraumavo kai iki šiol pamačius eilę mane apima širdgėliškas nusivylimas, kad man vėl neužteks.
Net ašara ištryško (vienok, aš labai sentimentalus) kai mama mane šaltą gruodžio dieną pastatė lauke eilėje prie mandarinų (nes jų buvo tik prieš Kalėdas), o pati tuo metu nubėgo į kitą eilę atstovėti sūrio. Ir aš būdamas kokių 5-7 metų prie -20 pasišokinėdamas atstovėjau valandą ir daugiau (dabar vaikų teisės jau seniai būtų tokius tėvus išskalbusios per visas žinias) artėjant mano eilei kai galėsiu tuos skaniuosius savo 2 kg mandarinų metuose suvalgyti, pasigirsta riksmas: baigėsi. Tai dabar išgirdus tuos žodžius mano pulsas ne tik sukilo, bet ir prakaitas išpylė, bet pagalvoju, kad laikai keičiasi, o žmonių prigimtis būti su banda – neprogresuoja.
Antras kartas buvo kiek geresnis, gavau bandelę su plikytu kremu ir didelę lyg balionas riestę, kuri vadinasi „Paris Brest“, tai – prancūziškas desertas savo prigimtimi kilęs iš Paryžiaus, gaminamas iš plikytos „choux” tešlos ir užpildytas pralino skonio kremu. Desertas buvo didelis ir net per didelis, o kremas buvo ne praline, tad kai jau ryžtiesi vadinti daiktus tikrais vardais, būk mielas, laikykis originalaus recepto, nes už tokius performansus prancūzai savo nacionalistine ranka gali uždrausti kepti bet kokias bandas. Skonis buvo geras, nors trūko subtilumo.
Trečias kartas nemelavo – ankstyvas rytas, visi darbe, o aš su kapišonu lyg vagis varau į ragautuves trečią kartą, vitrinos – pilnos, viskuo nukrautos, pasirinkimas – didelis su prabangiais išsipūtusiais kepiniais tiesiog laukia kada bus pastvertos už savo traškios papilvės ir įdėtos į YSL by Ankara tašelę.
Pasirinkau visiškai Supreme crossaint su baltojo šokolado ganašu, nes jei nėra žodžio Supreme aš šiaip vengiu.
Ir jei rimtai, tai buvo dėmesio vertas kepinys, kurio tešla, traškumas ir sviesto skonis buvo lyg iš vienos gijos išėję, drėgmė ir orinis lengvumas buvo tai ką rytoj vėl rinkčiausi neabejotinai, nors su ganašu reikia padirbėti, jaučiau tik konditerinės grietinėlės su augaliniais riebalais purumą, bet tai ne ganašas. Ir tikrai suprantu ir atleidžiu šitas menkas klaideles, kurios neabejotinai turės būti ištaisytos. Personalas – jaunas, tvirtas ir aktyvus, tad technines klaideles išsirankios greitai, o mes techninių pražangų neskirsime, nes tai naujas mūsų Vilniaus gūsis, kuris turėtų ilgai ir skaniai kvepėti visame rajone geru, tikru karamelizuoto sviesto kvapu, kuris būtų lyg Šv .Kazimieras, kviečiantis visus rinktis, burtis ir skleisti po savo namus šitą gerą emociją ir skonius.
Ši vieta savo švariu interjeru man priminė Kopenhagos kepyklas, jaukias mielas ir rūpestingas, leidžiančias atsipūsti, sustoti ir mėgautis gražaus gyvenimo skoniais.
Linkėdamas vertybių ir savo gražios pradžios tęstinumo Bokai linkiu visada būti tik gerų ir tikrų skonių veidrodžiu.
Maistas mylintiems gyvenimą.
