Kėdainiai – nuostabus miestas pačiame Lietuvos centre. Miestas kuris kviečia pasivaikščioti. Daugybė senų, spalvingų gatvelių leis pasijusti lyg būtumėte daug didesniame mieste, o gal (jei apsimesite) net užsienyje.
Taigi, kol Kėdainių TVIC vis dar karantine (nes kam dirbti, jei puikiai sekasi nedirbti), kviečiu pasivaikščioti po nuotraukų galeriją ir žinoma užsukti ilgam gyvam pasivaikščiojimui, nes miestas to vertas.
Kėdainiai – vienas seniausių Lietuvos miestų (rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XIV a.), išsidėstęs centrinėje šalies dalyje, ant Nevėžio upės krantų.
Kėdainių senamiestis yra pripažintas urbanistikos, archeologijos, architektūros ir istorijos paminklu. Jame nuo Reformacijos laikų yra išlikęs unikalus išplanavimas, gatvių ir aikščių tinklas, pastatai, archeologinis sluoksnis. Senamiestis yra išlaikęs savitą XVII–XVIII a. suformuotą vaizdą.
XVII a. valdant įtakingiems didikams Radviloms, Kėdainių miestas buvo planuojamas ir tvarkomas Europos miestų pavyzdžiu. Tai buvo kultūrinis ir religinis protestantizmo centras – veikė kelios bažnyčios, gimnazija, spaustuvė, aktyvūs intelektualai. Kėdainiai tapo ypatingu urbanistiniu-ekonominiu reiškiniu, kadangi jame susiformavo 6 prekybinės aikštės (atskiruose konfesiniuose kvartaluose). XVII ir XVIII a. veikė 10–16 amatininkų cechų.
Mieste vyravo tolerantiška politika kitataučių ir kitatikių atžvilgiu – 6 religinės bendruomenės turėjo įvairių laisvių, privilegijų ir nuolaidų. Čia buvo ne tik katalikai, protestantai ir stačiatikiai, bet sugyveno ir žydai, vokiečiai, net škotai (didžiausia bendruomenė Baltijos jūros regione).
