Katedros aikštė – žymiausia Lietuvos aikštė, esanti Vilniaus senamiestyje, į dešinę nuo neoklasicistinio stiliaus Katedros; viena iš anksčiausiai paminėtų Vilniaus vietovių, senovės kronikose ir legendose vadinta Šventaragio slėniu. Žinoma kaip renginių, susibūrimų, Atgimimo laikotarpiu – mitingų vieta.
XIII a. šioje aikštėje stovėjo žemutinė pilis, kurią sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis ir gynybinis centras, arsenalas ir religinės institucijos.
Katedros bokšto apatinė dalis – gotikos laikus menantis gynybinis bokštas. Už jo kadaise, ribodama pilies įtvirtinimus, tekėjo Vilnia.
Nuo XIV a. pabaigos vakarinė kalno papėdės dalis priklausė Vilniaus vyskupui.
Per 1831 m. sukilimą caro nurodymu pilių teritorijoje buvo įrengta antros kategorijos tvirtovė, apėmusi visą akimis aprėpiamą peizažą, dalį šalia esančio Botanikos (dab. Bernardinų sodo). Išsiplėtė prie Neries. Kai kurie įtvirtinimai buvo perkelti ir į kitą Neries krantą (priešais Vilnios žiotis).
XIX a. pradžioje nugriovus Žemutinės pilies gynybinę sieną, buvo suformuota Aikštė.
1905 m. Katedros aikštėje pastatytas paminklas Jekaterinai II. Išmontuotas 1915 m.
1996 m. pastatytas paminklas Gediminui.
