Niūrų spalio sekmadienį tingiai varčiau pirmąsias savo fotografijas, tikėdamasis rasti vietą, kurią reikėtų dar kartą aplankyti su geresne fotografavimo technika ir didesniu žinių bagažu. Bendrai tokius dalykus vadinu „sąskaitų suvedimu“.
Apsistojau ties Velnio duobe – vieta, kuri yra tikras Lietuvos gamtos perlas ir tiesiog spinduliuoja grožiu ir mistika. „Nei Velnio nebijau!“, – pasakiau sau ir iškeliavau iš namų. Kelias nuo Kauno iki duobės jau žinomas mintinai, todėl vietoj žvilgčiojimo į navigacijos sistemą, stebėjau už automobilio lango besikeičiančius rudens peizažus ir tos dienos orą, kuris buvo neapsisprendęs kaip Šekspyras: „Lyti ar nelyti“.
Atvykus prie duobės, mane pasitiko beveik tuščia aikštelė, kas man labai patiko, nes nereikėjo duobe dalintis su kitais. Palaukiau kol aprims lietus ir išėjau ieškoti to pasislėpusio Velnio. Pati vieta stebina tiesiog savo egzistavimu Lietuvoje – vaizdas ir atmosfera tikrai įspūdingi. Ne veltui ši vieta yra įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą.
Taku nusileidau žemyn ir prisiminiau legendas apie šią vietą, nugrimzdusią bažnyčią ir jos varpų garsus naktį. Mirtina tyla duobės dugne, kurią kartkarčiais pertraukdavo fotoaparato garsai, tik dar labiau sustiprino vaizduotę, tačiau stiprėjantis lietus pranešė, kad metas judėti. Statūs laiptai į viršų išbaidė visus velnius iš galvos, padėkojau duobei už puikius vaizdus ir patraukiau namų link.
Dažniausiai išvažiuodamas mintyse atsisveikinu su aplankyta vieta, bet šįkart to nebuvo. Sąskaitos su duobe dar nėra suvestos, Velnias dar nepagautas. Gal giedrą naktį labiau pasiseks?
Mieganti Pelėda
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.