Žmonija nuo seniausių laikų mėgo puoštis, ir nesvarbu, ar iš kaulo, ar iš brangiausių akmenų pagaminti buvo papuošalai. Jie turėjo ne tik patenkinti norą pasipuošti, bet ir apsaugoti nuo nužiūrėjimo, parodyti socialinį statusą ar net perduoti slaptą žinią.
Nuo akmens amžiaus
Akmens amžiaus gyventojus daugelis tikriausiai įsivaizduoja labai primityviai, tačiau archeologai teigia, kad mūsų tolimiems protėviams jau prieš tūkstančius metų norėjosi ne tik rasti saugų prieglobstį ir maisto, bet ir pasipuošti. Žinoma, tai nebuvo įmantrūs juvelyriniai dirbiniai – ankstyviausi Lietuvoje rasti papuošalai pagamiti iš žvėrių dantų. Intensyvėjant ryšiams su kitais Europos kraštais atsirado iš įvairių metalų užsienyje ar mūsų krašte pagamtintų smeigtukų, apyrankių, antsmilkinių. O puošėsi ne tik moterys, bet ir vyrai – jie nešiojo antkakles, seges, žiedus ir masyvias apyrankes.
Bėgant amžiams papuošalai įgavo didesnę reikšmę, o juvelyrai vis tobulėjo. Kuo brangesnis buvo papuošalas (pagamintas iš aukso, sidabro, brangiųjų ir pusbrangių akmenų, dramblio kaulo), tuo aukštesniam socialiniam sluoksniui priklausė jo savininkas. Be to, papuošalai buvo ne tik prestižo, bet ir apsaugos būdas – vieni jų tariamai suteikė savininkui apsaugą nuo nelaimių, kiti suteikdavo stebuklingų galių. Panašūs įsitikinimai vis dar gyvuoja ir mūsų laikais!
Žalvariniai ir gintariniai
Papuošalai Lietuvoje daugiausiai buvo kuriami ne iš sidabro ar aukso, o iš gintaro ir žalvario. Abi šios medžiagos naudojamos iki šiol. Žalvariniai gaminiai į Lietuvos teritoriją pirmiausia pateko mainų ir prekybos keliais iš Skandinavijos, Austrijos ar Vengrijos. Na, o, pirmieji vietinių meistrų pagaminti žalvariniai papuošalai buvo smeigtukai įvijine galvute. Jų archeologai randa tyrinėdami laidojimo vietas (paprastai žmonės būdavo laidojami su papuošalais) ar netyčia aptiktuose lobiuose. Beje, visos medžiagos senaisiais laikais buvo taupomos, tad susidėvėję žalvariniai papuošalai būdavo išlydomi ir gaminami nauji.
Visgi tikrasis lietuviškos tradicinės juvelyrikos pasididžiavimas yra gintaras, kuriuo lietuviai garsėjo nuo seno. Karoliai, apyrankės, pakabukai, o vėliau ir auskarai tapo neatskiriama kultūros ir tautinio kostiumo dalimi. Be to, lietuviai nuo seno suprato ir tai, kad gintaras – nepaprastas akmuo. Jis ne tik unikalios kilmės ir grožio, bet ir turi, kaip tikima, gydomųjų savybių. Sakoma, kad gintaras ramina ir šildo, pagerina nuotaiką.
Šiais laikais amatininkų, kurie dirbtų su tradicinėmis medžiagomis ir technikomis yra vos pora dešimčių. Savo žiniomis jie mielai dalijasi edukacinių programų metu – apie senovės lietuvių žalvarinius ir gintarinius papuošalus, jų gamybą, kada ir kur buvo nešioti, kokias istorijas saugo.
Vilniaus auksakalių cechas
1495 m. Vilniuje buvo įsteigtas pirmas LDK auksakalių cechas. Norintys tapti cecho nariais privalėjo įrodyta savo gabumus – pagaminti bokalą, spaudą su išraižytu šalmu ir žiedą su brangakmeniu. Jei darbas būdavo pakankamai geras, auksakalys būdavo priimamas. Įdomiausia tai, kad susivienijimui nepriklausę auksakaliai paprasčiausiai neteko teisės verstis auksakalyste Vilniuje iki pat 1569 m.
Įkurtame ceche juvelyrai kūrė papuošalus, auksakalių rankose gimdavo nuostabaus grožio liturginiai indai, paveikslų ir knygų aptaisai, taip pat dovanos kitų šalių didikams. Be to, auksakaliai kartais savotiškai perimdavo ir bankininkų funkcijas – dirbo su auksu ir turėjo saugyklas jam laikyti. Ir tai tik maža dalis įdomybių, kurias galima išgirsti apie juvelyrus.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
