Pažintinių takų žemėlapyje Ramūno Šukausko pėdsakai driekiasi per visą Lietuvą. Jis ne tik apkeliavo šimtus maršrutų visoje šalyje, bet ir apie juos rašo taip, kad skaitant net nepastebi – jau mintyse brendi per Dzūkijos pelkes, leki nuo uodų Žemaitijos tankmėje ar žingsniuoji spygliuočių takais Kuršių nerijoje. Su tinklaraščio „Nesėdėk namuose“ autoriumi kalbamės apie tai, kaip iš noro pasivaikščioti gimė šimtai kelionių, kaip pažintiniai takai keičia požiūrį į Lietuvą ir kodėl svarbiausia – tiesiog išeiti iš namų.
– Ko gero, nė vienas kitas žmogus Lietuvoje nėra apėjęs tiek pažintinių takų kaip jūs. Ar žinote tiksliai, kiek jų jau įveikėte? Ir ar sąraše dar daug likusių?
– Nesu tikras, ar esu vienintelis tiek jų aplankęs, bet turbūt vienintelis, kuris viską susistemino ir pasidalino įspūdžiais. Įspūdžiai ir informacija apie daugumą aplankytų pažintinių takų yra sukelta tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
Kiek jų aplankiau? Tiksliai nepasakysiu. Skaičiavau tik pradžioje ir kai išleidau knygą „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“. Dabar aplankytų takų skaičius turėtų siekti 200, tačiau vargu ar visus juos galima vadinti pažintiniais takais. Lietuvoje yra daug ir įvairių pažintinių takų, maršrutų, trasų ar šiaip pasivaikščiojimo takų ir kartais būna sunku nuspręsti kuriai kategorijai jie priklauso.
Žemėlapyje dar turiu apie 10–20 neaplankytų vietų, bet naujų atsiranda kiekvienais metais. Kasmet vienas kitas takas panaikinamas ar tiesiog pranyksta.
– Ar turite takų, prie kurių vis norisi sugrįžti?
– Malonu prisiminti vietas, bet aš visada noriu ten, kur dar nebuvau.
– Jūsų tinklaraštis „Nesėdėk namuose“ labai gyvas – skaitant atrodo, kad keliauji kartu su jumis. Kas paskatino jį pradėti?
– Įprasta sakyti, jog pažintiniuose takuose verta apsilankyti skirtingais metų laikais dėl skirtingo matomo vaizdo. Tačiau ką eidamas taku matau, kokius potyrius patiriu, daug priklauso nuo to, ką tuo metu galvoju, kaip jaučiuosi, su kokiais lūkesčiais atvažiavau į tą taką. Mano tekstuose yra ir to, ir to. Kai kur daugiau dėmesio skiriu vidinėms patirtims, kitur – tik tam, ką matau.
Bet kokiu atveju patirtį formuoja dvi dedamosios – žmogaus vidus (mintys ir pojūčiai) bei jį supanti aplinka. Mano tekstai apie tai. Todėl jie vienu metu ir subjektyvūs ir objektyvūs.
Subjektyvūs, nes visa ką galvoju, jaučiu, matau – yra subjektyvu. O štai bendra informacija apie taką (ilgis, forma, danga, kur jis yra) yra objektyvi. Tinklaraščio kataloge ši informacija yra išskirta, o tinklaraščio įrašuose viskas tame pačiame tekste. Tokios informacijos labai trūko kai pats pradėjau keliauti pažintiniais takais, todėl pradėjau ja dalintis. Tai viena iš tinklaraščio atsiradimo priežasčių.
– Ar pažintinių takų lankymas reikalauja kokio nors ypatingo pasiruošimo?
– Man ne. Esu kažkiek naivus ir optimistas, dėl ko patenku į situacijas, kuriose tenka pasikliauti išradingumu ir kantrybe, kad viskas baigtųsi gerai. Dėl to geriau neimti pavyzdžio iš manęs ir šiek tiek pasiruošti.
Manau, kad paskaičius apie išsirinktą pažintinį taką tinklaraštyje bus galima susidaryti įspūdį ką ten galima pamatyti, kokio jis sudėtingumo, kiek laiko turks pasivaikščiojimas ir t.t. Turėsit realius lūkesčius. Ko gero tai ir yra pagrindinė tinklaraščio misija. O tada jau seka buitiniai dalykai: žygiui tinkanti apranga ir avalynė, gėrimai ir užkandžiai, apsauga nuo saulės, lietaus ir erkių. Ir, aišku, išmanusis telefonas – nuotraukoms ir navigacijai.
– Ką jums reiškia Lietuva kaip keliautojui?
– Daug, bet ne kaip keliautojui – kaip žmogui. Keliavimas tai – santykis su Lietuva. Vis dar vadovaujuosi mintimi, kuri gimė prieš aštuonerius metus: „Jei nori mylėti Lietuvą – keliauk po ją, jei nemyli – vadinasi per mažai keliauji.“
– Ar yra vietų, kur pasijutote tarsi kitoje šalyje?
– Turbūt ne. Nesilyginu su kitomis šalimis. Man įdomiau atrasti, kuo viena Lietuvos vieta skiriasi nuo kitos – tai daug įdomiau nei bandyti įžiūrėti panašumus su Italija ar Norvegija.
– Kaip keičiasi žmonių požiūris į keliones po Lietuvą? Ką pasakytumėte tam, kuris sako, kad čia „nėra ką pamatyti“?
– Kažkada seniai keliavimas po Lietuvą buvo „ne lygis“, vėliau tapo mada, dabar tai – gyvenimo būdas. Jei seniau vykdavome į vietą A, kad kažką pamatyti, tai dabar net ir kasdienybėje gebame skirti laiko pažinimui, atradimams, naujiems potyriams. Tai ne tik fizinis vietos pakeitimas siekiant kitokio vizualinio reginio, tai naujų įvairiapusių patirčių patyrimas pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Pati kelionių po Lietuvą sąvoka labai išsiplėtė. Dabar keliones po Lietuvą aš labiau suprantu kaip smagų ir įdomų gyvenimą Lietuvoje.
– O koks takas buvo pats ekstremaliausias?
– Laimė, kad meškos į Lietuvą atklydo kai neaplankytų pažintinių takų liko vos vienas kitas, tai didesnio pavojaus išvengiau. Visgi Dzūkijos nacionaliniame parke esančiame Skroblaus pažintiniame take buvo incidentas su palaidais agresyviais šunimis. Situacija buvo rimta, bet labiausiai apmaudu, kad policijai pateikus ir vietos koordinates, ir nuotraukas, kaltininkų nustatyti „nepavyko“.
Taip pat teko bristi per pelkę apsemtu taku, bristi per sniegą iki kelių prie -18C, teko įveikti 20km sergant Covid. Bėgti nuo uodų, rankiotis nuo savęs erkes ir brautis per brūzgynus ir dilgėlynus tenka kasmet.
Gal dar išskirčiau Kalnų takus Klaipėdos rajone. Jei galvojat, kad tako pavadinimas ne į temą ir kalnų Lietuvoje nėra – apsilankykit, turėsit nuotykį.
– Kaip visos šios kelionės pakeitė jus patį?
– Sunkus klausimas, bet atsakyčiau taip „dabar Lietuvą myliu daug labiau“.
– Kaip gimė knygų idėja? Ar planuojate dar vieną?
– Laikui bėgant kaupėsi patirtis, žinios, daugėjo informacijos. Visa tai dėjau į tinklaraštį, kol vieną dieną sulaukiau pasiūlymo iš leidyklos „Terra Publica“ dėl knygos. Nors tai tapo savotišku iššūkiu, tačiau buvo natūralus sekantis etapas kaip kitoje formoje pateikti susistemintą informaciją.
Esu sulaukęs ir klausimo, ar negalėčiau išleisti knygos apie visus pažintinius takus (ar visus kitus, kurie nepateko į išleistą knygą)? Tikrai dar yra daug dėmesio vertų takų ir informacijos apie juos pakanka, tačiau kad žodis virstų kūnu turi būti ir komercinis pagrindimas. Rimtai apie tai dar negalvojau.
– Ką patartumėte tiems, kurie nori pradėti keliauti po Lietuvą, bet vis atidėlioja?
– Man sunku pasakyti, kodėl žmonės ko nors nori, bet nedaro. Aš daug daugiau visko noriu nei galiu suspėti, bet čia jau mano problema. Tiesiog vieną kartą viską meskit ir važiuokit pasivaikščioti. Jei patiko – važiuokit vėl, važiuokit į kitą vietą. Jei nepatiko, pamirškit tokią veiklą, susiraskit kitą, kuri jums patinka. Gyvenkit gyvenimą.
