Ar esate buvę Turmante? O gal Zervynose? Japonas Kotaro Hisada – buvo. Ir tai tik kelios iš daugybės vietų, kurias jis atrado keliaudamas po Lietuvą.
Kai Kotaro prieš 12 metų pirmą kartą atvyko į Lietuvą, tai buvo trumpa pažintinė kelionė iš kaimyninės Lenkijos. Tačiau užteko vieno vizito, kad mūsų šalis įstrigtų japono širdyje: šiandien vyrą drąsiai galima vadinti didžiausiu Lietuvos gerbėju Japonijoje.
Kotaro ne tik išmaišė daugybę Lietuvos kampelių, bet ir kalba bei dainuoja lietuviškai taip, kad net pamiršti, jog tai ne jo gimtoji kalba. Be visų kelionių ir kalbinių iššūkių, Kotaro Lietuvoje patyrė ir nemažai vietinių nuotykių: jis kepė šakotį, dalyvavo Dainų šventėje, atostogavo pas močiutę Dzūkijoje, įkopė į aukščiausią Lietuvos kalną. O kartą net ryžosi paragauti sušių iš vieno prekybos centro ir juos įvertinti.
Svarbu paminėti, kad visą interviu kalbėjome lietuviškai – lengvai, be jokių vertėjų. Lietuvių kalba savo kelionių įspūdžiais Kotaro dalijasi ir su tūkstančiais žmonių internete.
Kainos jau didesnės nei Japonijoje
Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje praėjo dvylika metų, o Kotaro per tą laiką spėjo pamatyti ne tik šalies kraštovaizdį, bet ir jos pokyčius: „Man atrodo, Lietuva labai pasikeitė. Miestai tapo modernesni, viskas pabrango, šalis tapo turtingesnė. Prisimenu, kai pirmąkart atvykau, čia buvo pigiau nei Japonijoje. O dabar – atvirkščiai.“
Visgi kainų kilimas jo neatbaido – Kotaro į Lietuvą atvyksta kiekvienais metais ir iki šiol čia lankėsi jau apie 20 kartų. Vyras žavisi tuo, kaip mūsų piliečiai saugo gamtą, tvarką ir švarą: „Buvo Vilniaus 700 metų gimtadienis, žmonių daug, koncertas Katedros aikštėje – bet po renginio aikštė buvo švari. Mane tai labai nustebino.“
Kotaro vaizdo įrašai sulaukia daug dėmesio – ypač kelionės po mažesnius Lietuvos miestus. Ir ne tik iš užsieniečių: „Kartais man parašo lietuviai – sako, kad dėl mano video pirmą kartą aplankė kokią nors vietą. Tai man labai malonu. Atrodo, kad net lietuviams padedu atrasti jų šalį.“
Svajonė – duetas su žymiais Lietuvos atlikėjais
Kotaro moka šešias kalbas: japonų, anglų, lietuvių, lenkų, rusų ir ukrainiečių. Nors pats sako, kad lietuvių kalbos mokymasis vyko lėtai, su pertraukomis, jo gebėjimas kalbėti ir tartis – įspūdingas. Didžiausias iššūkis? „Kirčiavimas. Ir gramatika – visai kitokia nei kitų kalbų, kurias mokiausi.“ Tačiau padėjo… dainavimas. „Kai dainuoji, išmoksti žodžius, kirčiavimą. Man tai buvo labai gera kalbos praktika.“ – dalijasi Kotaro.
Japono socialinėje medijoje skamba lietuviškos dainos – jis atlieka Jessicos Shy, Justino Jaručio, GJan, Katarsio ir kitų žymių atlikėjų kūrinius. Šios dainos ne tik patraukia sekėjų dėmesį, bet ir padeda jam dar labiau priartėti prie kalbos skambesio bei jausmo.
Viena iš pirmųjų dainų, kurią Kotaro išgirdo dar prieš pradėdamas mokytis lietuviškai, buvo grupės „Saulės kliošas“ kūrinys „Meilei nieko“. „Man labai patiko, kaip skamba lietuvių kalba – švelniai, muzikaliai. Ši daina mane įkvėpė pradėti mokytis kalbos.“ – tikina Kotaro.
Viena japono svajonių – kada nors sudainuoti kartu su Vaidu Baumila arba Linu Adomaičiu. „Dar jaučiu, kad mano dainavimas nėra tame lygyje, bet būtų labai smagu“, – šypsosi jis.
Netikėti atradimai ir miestas, kuriame gyventų japonas
Per keliones Kotaro aplankė bene daugiau vietų nei daugelis lietuvių. Kai klausiu, kokios vietos labiausiai įsiminė, jis pirmiausia mini Telšius – dėl gražaus senamiesčio ir jaukumo. Bet viena japono aplankyta vieta ypač nustebina: „Turmantas. Daugelis lietuvių net nežino, kur tai yra – bet aš pamačiau, kad tai paskutinė traukinių linijos stotelė, todėl nuvažiavau. Tai paprastas, bet labai jaukus kaimas.“
Didžiausia kelionių staigmena Kotarui – Tauragė. „Nesitikėjau daug, bet miestas gražus, man labai patiko pilis. Net nežinojau, kad ten jos yra!“ – pasakoja jis. Įspūdį paliko ir Panemunė – mažiausias Lietuvos miestas, esantis visai prie sienos su Rusija, kur per upę matyti tiltas, kadaise priklausęs Prūsijai.
Jis taip pat pasakoja apie Smalininkus – miestelį netoli Jurbarko, kur netikėtai susipažino su kultūros centro vadovu, iš kurio sužinojo daug apie vietos istoriją.
O jei reikėtų pasirinkti, kur gyventi Lietuvoje? Atsakymas irgi trumpam atima žadą: „Lentvaris. Netoli Vilniaus, bet labai jaukus, daug gamtos. Mėgstu ten vaikščioti.“
Šaltibarščiai, cepelinai ir bulviniai blynai
Maistas – neatsiejama kelionių dalis. Kotaro sako, kad atvykęs į Lietuvą visuomet stengiasi valgyti kuo daugiau lietuviškų patiekalų. „Kai grįžtu į Japoniją, pasigendu šaltibarščių. Ypač vasarą – jie labai gaivūs.“
Be jų, mėgstamiausi patiekalai – cepelinai ir bulviniai blynai. Vėdarus jis dar tik planuoja ragauti Lietuvoje, bet jau yra bandęs kažką panašaus Lenkijoje: „Ir man patiko!“
Lietuviai – ne šalti, o kuklūs
Kai paklausiu, ar tiesa, kad lietuviai – šalti žmonės, Kotaro tikina nesuprantantis, kodėl taip sakoma: „Man atrodo priešingai – visi labai šilti ir draugiški. Gal tik šiek tiek kuklūs, kaip ir japonai.“ Jo manymu, lietuvių ir japonų charakteriai turi daugiau panašumų nei skirtumų: „Mandagumas, švara, pagarba kitiems – tai jungia abi kultūras.“
Jei turėtų galimybę vienai dienai būti gidu japonams Lietuvoje, Kotaro pirmiausia vestų juos į Vilnių. „Vilnius turi viską, kas japonams patiktų: jaukų senamiestį, europietišką architektūrą, daug žalumos ir istorijos. Tai gražus, ramus, bet kartu labai įdomus miestas“, – sako jis.
O ar norėtų čia gyventi?
„Nežinau… gal kada nors ateityje. Kol kas keliauju, bet visada noriu grįžti. Lietuvoje man nieko netrūksta.“ – prisipažįsta japonas.
