Pagalvokime apie laikus, kai muzika nebuvo pasiekiama vienu piršto prisilietimu. Kai muzikos klausymas buvo kolektyvinis, o ne asmeninis patyrimas. Kai prieš išeinant pasivaikščioti, bėgioti ar važiuoti autobusu, negalėjote pasiimti savo mėgstamiausių dainų kartu. Sunku įsivaizduoti, tiesa? Tačiau būtent taip ir buvo prieš vieną revoliucinį įrenginį, kuris visam laikui pakeitė tai, kaip mes klausomės muzikos.
Idėjos gimimas: noras klausytis muzikos keliaujant
1979 metais Sony bendrovės garbės pirmininkas Masaru Ibuka susidūrė su dilema – jis norėjo klausytis klasikinės muzikos skrydžių metu, tačiau turimas nešiojamas kasetinis magnetofonas „Sony TC–D5“ buvo per sunkus ir nepatogus. Ieškodamas sprendimo, jis paprašė tuometinio vykdomojo pavaduotojo Norio Ohgos paprastesnio, tik atkūrimo funkciją turinčio įrenginio.
Tai buvo paprasta idėja, bet ji atvėrė naujus horizontus. Kozo Ohsone, garso įrašų skyriaus vadovas, paėmė jau egzistuojantį monofoninį įrenginį „Pressman“ ir modifikavo jį, kad groti stereo garsą. Ši kombinacija – mažas grotuvas ir didelės ausinės – sukėlė nuostabą, kai Ibuka pirmą kartą ją išbandė. Garsas buvo stulbinamai geras tokiam mažam įrenginiui.
Revoliucinis produktas pakeliui į rinką
Sony pirmininkas Akio Morita iškart suprato šio išradimo potencialą. 1979 m. vasario mėnesį jis sušaukė susitikimą, kuriame pareiškė: „Tai produktas, kuris patenkins tuos jaunus žmones, norinčius klausytis muzikos visą dieną. Jie nešiosis jį visur, ir jiems nerūpės įrašymo funkcijos.“ Morita nustatė ambicingą tikslą – paleisti produktą iki vasaros atostogų, už mažiau nei 40 000 jenų.
Inžinieriai buvo priblokšti. Turėjo tik keturis mėnesius sukurti visiškai naują produktą! Tačiau jie taip pat buvo sužavėti idėjos – tai buvo kažkas, ko jie patys norėjo. Galutinė kaina buvo nustatyta 33 000 jenų (simboliškai pažymint Sony 33–iuosius veiklos metus).
Tuo pačiu metu Sony tyrimų laboratorijoje buvo kuriamos revoliucinės ausinės. Tradicinės ausinės tuo metu svėrė 300–400 gramų, tačiau naujosios H–AIR „MDR–3“ ausinės svėrė vos 50 gramų. Jų garsiakalbiai buvo tik 23 milimetrų skersmens, lyginant su įprastais 56–58 milimetrų. Nepaisant mažo dydžio, jos garantavo puikų garsą.
Walkman revoliucija prasideda
1979 m. liepos 1 d. Sony pristatė pasauliui „Walkman TPS–L2“ – pirmąjį nešiojamą stereo kasetinį grotuvą su ausinėmis. Japonijoje jis buvo pavadintas „Walkman“, JAV – „Soundabout“, o JK – „Stowaway“. Tačiau ilgainiui visame pasaulyje prigijo būtent „Walkman“ pavadinimas.
Pradžioje Sony prognozavo, kad parduos apie 5 000 vienetų per mėnesį. Tačiau realybė pranoko lūkesčius – per pirmąsias kelias savaites buvo parduota visa pradinė 30 000 vienetų partija. Iki 1980 m. pabaigos Sony pardavė daugiau nei milijoną „Walkman“ įrenginių.
Asmeninis muzikos pasaulis
„Walkman“ sukėlė revoliuciją ne tik technologiniu požiūriu, bet ir kultūriniu. Pirmą kartą žmonės galėjo mėgautis asmenine muzikine erdve viešose vietose. Muzika tapo mobili ir individualizuota. Nebereikėjo dalintis savo muzikiniu skoniu su aplinkiniais – dabar galėjai klausytis savo mėgstamiausių dainų bet kur ir bet kada.
Tai buvo ne tik technologinė, bet ir socialinė revoliucija. Muzika tapo asmeninio identiteto dalimi. Gatvėse, parkuose, viešajame transporte žmonės su ausinėmis tapo įprastu vaizdu. Tai simbolizavo naują santykį su muzika – intymesnį, asmeniškesnį.
Įtaka muzikos industrijai
„Walkman“ poveikis muzikos pramonei buvo milžiniškas. Kompaktinės kasetės, kurios anksčiau buvo laikomos prastesnės kokybės laikmenomis lyginant su vinilo plokštelėmis, staiga tapo populiarios. Kasečių pardavimai išaugo astronomiškai – nuo 1980 m. iki 1990 m. jų pardavimai JAV išaugo nuo 182 milijonų iki 442 milijonų vienetų per metus.
Muzikos leidėjai prisitaikė prie naujos realybės ir pradėjo leisti albumus kasetėse kartu su vinilo ir vėliau CD formatu. Atsirado net specializuoti miksai, skirti būtent „Walkman“ klausytojams – su dainomis, optimizuotomis ausinių klausymui.
Be to, „Walkman“ pakeitė ir tai, kaip muzikantai kūrė muziką. Žinodami, kad didelė dalis klausytojų klausysis jų muzikos per ausines, jie pradėjo labiau atsižvelgti į stereo efektus, subtilias detales ir bendrą garso kokybę ausinėse.
Paveldas, besitęsiantis iki šių dienų
„Walkman“ evoliucionavo per dešimtmečius. Vėlesnės versijos buvo mažesnės, turėjo daugiau funkcijų. Atsirado skaitmeniniai „Walkman“ įrenginiai, galintys groti CD, o vėliau – ir MP3 failus. Sony sukūrė daugiau nei 300 skirtingų „Walkman“ modelių.
Tačiau svarbiausia „Walkman“ palikimo dalis yra ne konkretūs įrenginiai, o idėja, kad muzika gali būti asmeninė, mobili ir prieiname bet kur. Be „Walkman“ nebūtų buvę iPod, Spotify ar kitų šiuolaikinių muzikos klausymosi būdų. Šiandien, kai kiekvienas iš mūsų nešiojasi tūkstančius dainų savo telefonuose, sunku prisiminti, kokia revoliucinė buvo galimybė nešiotis vos keletą albumų kišenėje.
Muzika ausyse – nauja norma
Šiandien ausinės yra tapusios būtinu kasdienių daiktų elementu. Nuo paprastų laidinių iki modernių belaidžių, triukšmą slopinančių ausinių – jų evoliucija prasidėjo būtent su „Walkman“. Sony H–AIR ausinės buvo tobulinamos, kad būtų patogesnės, lengvesnės ir užtikrintų geresnę garso kokybę.
Ausinės tapo ne tik muzikos klausymosi priemone, bet ir mados bei statuso simboliu. Jos simbolizuoja mūsų teisę į privatumą viešosiose erdvėse, mūsų asmeninį muzikos pasaulį, į kurį galime pabėgti bet kada.
Mažas įrenginys, pakeitęs pasaulį
„Sony Walkman“ – nedidelis įrenginys, kuris prasiskverbė į mūsų kasdienį gyvenimą ir visam laikui pakeitė mūsų santykį su muzika. Nuo kolektyvinio patyrimo muzika tapo asmenine. Nuo stacionaraus – mobilia. Nuo retkarčiais klausomos – nuolat mus lydinčia.
Šiandien, kai muzika yra vos vieno prisilietimo atstumu mūsų telefonuose, verta prisiminti, kad visa tai prasidėjo nuo paprastos idėjos – noro klausytis klasikinės muzikos lėktuve. Taip gimė įrenginys, pakeitęs ne tik muzikos industriją, bet ir mūsų kasdienį gyvenimą. „Walkman“ įrodė, kad kartais net mažiausi išradimai gali turėti didžiausią poveikį.
Ar šunys mėgsta muziką? Ką apie tai sako mokslas ir patys augintiniai
