Šakių rajone esančiam Ilguvos dvaro sodybos statinių kompleksui priklausanti, 1814 metais statyta Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir varpinė šiuo metu yra kritinės būklės. Dvaro statinių kompleksas susiformavo XVIII a. pab. – XX a. I p. Anot specialisto, atlikusio konstrukcijų techninės būklės tyrimus, būklė yra avarinė. Dalies konstrukcijų (pamatų, rąstų sienų, varpinės karkaso elementų, stogų) būklė konstatuojama kaip itin bloga ir bet kuriuo metu, esant didesnėms apkrovoms dėl sniego ar vėjo, gali patirti žymius konstrukcinius nuostolius. Ekspertinėje išvadoje teigta, kad siekiant išsaugoti sparčiai nykstančius medinių konstrukcijų objektus, turi būti neatidėliotinai numatytas visų nurodytų neleistinų konstrukcinių pastatų defektų šalinimas.
Atsižvelgdamas į pateiktas ekspertų išvadas ir į tikrai vertingą Ilguvos dvaro sodybos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių kompleksą, kuris buvo žymus savo kultūrine veikla praeityje, o šiandieną reikšmingas išlikusia architektūra, Kultūros paveldo departamentas skyrė finansavimą paskelbtoje Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo programoje 2022-2024 m. Pagal patvirtintą ir suderintą tvarkybos darbų projektą, kurį parengė architektė Roma Bernadišienė, numatyta remontuoti ir restauruoti medinę stogo konstrukciją, keisti susidėvėjusią stogo dangą ir apskardinimo elementus, sienojus, užtikrinant sienų stabilumą, išlikusius autentiškus stalių gaminius. Tvarkant langus vietoje sunykusių langų rėmų kaip etalonas bus naudojamas geriausiai išlikęs langas. Fasadų apdaila bus restauruojama taikant šiuolaikinius metodus, tačiau pagal išlikusią autentišką apdailą – apkalimą vertikaliais tašeliais ant vertikaliai kaltų lentų.
Nepaisant didelės darbų apimties ir atšalusių orų pastato tvarkyba juda į priekį. Šiuo metu UAB „Vidara“ darbuotojai fragmentiškai nuiminėja bažnyčios išorinio fasado apkalimus, atidengdami sienojus ir praktiškai vertindami jų būklę bei būtinus jų remonto darbus, kurie saugant autentiškas medžiagas, bus atliekami plombavimo būdu. Pačios apkalimo lentos rastos gana neblogos būklės, todėl bus valomos ir naudojamos pakartotinai. Taip pat šiuo metu atidengiamas ir cokolis. Atidengus pamatų mūrą matyti, kad jis nerišlus, sudarytas iš palaidų lauko akmenų su nerišliu plytų mūru viršutinėje dalyje, be hidroizoliacijos. Ant jo esantis tinkas sutrūkinėjęs, vietomis atšokęs, nuogrindos nėra. Todėl netrukus siūlės bus užtaisytos sudėtiniu cementiniu skiediniu bei fragmentiškai permūryta viršutinė pamatų dalis, įrengta drenuojanti membrana.
Pagrindinis tiek KPD, tiek tyrimus vykdžiusių bei jais remiantis projektą rengusių, o dabar ir darbus atliekančių specialistų tikslas, – kad visi autentiški bažnyčios ir varpinės pastato elementai būtų išsaugoti, o neišlikusieji atkurti pagal autentiškus analogus. Kaip žinome iš patirties, kartais finansinės valdytojo galimybės gali vertingą pastatą ne restauruoti, o tiesiog sunaikinti, todėl į kiekvieną šio objekto elementą žiūrima itin atidžiai, pagarbiai. Restauruojamos bažnyčia ir varpinė itin vertingos architektūriniu, dailės, istoriniu, sakraliniu pobūdžiu ir įsikūrusios vaizdingoje kraštovaizdiniu požiūriu vietoje, tad jų būklės stabilizavimas reikšmingai prisidės prie vietos lankomumo ir viso kultūrinio paveldo, esančio Nemuno slėnio viršutinėje terasoje, aktualizavimo ir turistinių maršrutų kūrimo.
Įdomi ir dvaro istorija. 1583 metais dabartinė Ilguvos vietovė Zapyškio parapijos aprašyme minima Panykiais. XVII a. I p. žemės priklausė Gardino teisėjui Grigalijui Masalskiui, kurio sūnus Aleksandras pardavė dalį Panykių žemių. Jas 1640 metais įsigijo Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis. Greta jau esančio kaimelio jis įkūrė vasaros rezidenciją, kuriai priklausė trys palivarkai. 1694 metų duomenimis buvo didelis namas, du svirnai, tvartai, daržinė, kepykla, pirtis ir bravoras. 1758 metais dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgauskas (Talko-Hryncewicz-Iłgowski).
1765 metais dvaro sodybos teritorijoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Dvarą 1767 metais paveldėjo brolio Pranciškaus sūnus Jonas Grincevičius, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1762–1798) dvaro šambelionas. Tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva. 1790 metais buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai. Po Jono mirties 1806 metais dvarą valdė jo žmona Kristina de Karpe Grincevičienė (mirė 1852 m.). 1814 metais ji su parapijiečiais fundavo naujos bažnyčios (sudegusios vietoje) statybas.
1852 metais dvaro turtus paveldėjo sūnus Julijonas Grincevičius (1800–1861), Marijampolės apskrities Taikos teisėjas, Vilniaus universitete baigęs medicinos studijas. Po jo mirties 1861 metais dvaras atiteko sūnui Henrikui (1824–1878). Jo valdymo metu buvo pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai bei tvartai. Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona bei jos vyras, smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis (1870֪–1935), gimęs Kybartuose. 1897 metais šeima persikėlė gyventi į Varšuvą. Emilis 1900 metais tapo pirmuoju naujai įkurtos Varšuvos filharmonijos dirigentu. Pats kompozitorius su žmona Ona Ilguvoje pastoviau gyveno 1905– 1914 metais. 1929-1931 metais gyveno JAV, Filadelfijos mieste, kur dirbo miesto orkestre ir operoje bei dėstė universitete. 1931 metais grįžo į Varšuvą, 1932–1933 metais buvo Varšuvos operos direktoriumi. 1934 metais išrinktas Lenkijos kompozitorių asociacijos prezidentu. E. Mlynarskis finansiškai parėmė žmonos Onos sesers Vandos dukrą dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuri gyveno Ilguvos dvare, o 1921–1928 metais – Varšuvoje pas Mlynarskius mokėsi dainavimo. Varšuvoje ji baigė aklųjų ir nebyliųjų institutą, o 1933–1940 metais mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune. 1937 metais pradėjo dainuoti per radiją.
Į Ilguvos dvarą iki Antrojo pasalinio karo atvykdavo ir dvarininkų duktės Anelijos Mlynarskos (1911֪–2002) vyras, pianistas Artūras Rubinšteinas (1887–1982). Dažnai lankydavosi ir Lenkijos mokslų akademijos narys, antropologas, profesorius Julijonas Talko-Grincevičius (1850–1936). Svečiuodavosi taip pat ir kiti to meto žymūs Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovai: dailininkas Ferdinandas Ruščicas (1870–1936), prozininkas, dramaturgas Steponas Žeromskis (1864–1925), pianistas ir valstybės veikėjas Ignacas Janas Paderevskis (1860–1941), dirigentas Gžegožas Fitelbergas (1879–1953), kompozitorius, dirigentas, muzikos publicistas, pedagogas Stasys Šimkus (1887–1943), kunigas, Peterburgo akademijos hebraistikos profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917), kunigas, teologijos mokslų daktaras Antanas Civinskas (1867–1913) ir kt. Po vyro mirties 1935 metais Ona Mlynarskienė grįžo gyventi į Ilguvą. 1940 metais sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Jame įrengė senelių-invalidų namus, o vėliau dar buvo rekonstruoti dvarui priklausę dalis pastatų. Nuo 2010 metų pensionatas pavadintas socialinės globos namais.
Kultūros paveldo departamento informacija