Varnių regioninis parkas – iškiliausia kalvotosios Žemaitijos dalis su aukščiausiomis kalvomis, Lūksto – Biržulio ežerų duburiu. Pasak prof. Česlovo Kudabos: „Pačiame Žemaičių žemės viduryje aukšta, kalvota. Čia susibūrė netoli vienas kito iškiliausi šio krašto sostakalviai ir dievkalniai. Žemaičių aukštuma nuo šešėlių vakare išrodo kiek panaši į didžiulį lėkštą piliakalnį. Ir staiga… Čia, aukštai, kur pūpso visi medvėgaliai, girgždūtės ir sprūdės, randi erdvų paviršiaus įdubimą. Tai didžioji Varnių loma. Ypatinga čia“.
Kraštovaizdis. Varnių regioninis parkas tarsi milžiniškas, aukštai iškilęs duburys, kurio kraštus supa įspūdingi kalvynai, kalvos, o įdubimas – didžioji Varnių loma. Joje telkšo Paršežerio, Lūksto, Stervo, Biržulio ežerai.
Negyvoji gamta. Aukščiausias Žemaitijos kalnas – Medvėgalis, žemaičių kalnų karalienė – Šatrija. Čia prasideda didžiosios Žemaitijos upės – Venta, Virvytė, Minija, Kražantė, Akmena. Didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras – Lūkstas išmetantis gintarą.
Gyvoji gamta. Didžiulėms ežerų pakrančių klampynėms, pelkėms ir pelkutėms, miškams, vingiuotų upelių slėniams bei pievoms būdinga didelė augalų ir gyvūnų įvairovė. Biržulio ir Stervo ežerų nendrių ir meldų sąžalynai, aplinkiniai pelkynai nuo seno laikomi viena turtingiausių paukščiais vietų Lietuvoje. Parke gausu retų rūšių augalų – sibirinių vilkdalgių, liekninių beržų, įvairių gegužraibinių, Saloto ežere slepiasi ežerinės slepišerės. Čiaprieglobstį randa: retieji vabzdžiai – machaonai, juodieji apolonai, auksuotosios šaškytės; paukščiai – didieji baubliai, juodosios žuvėdros, didžiosios kuolingos, švygždos, griežlės; žinduoliai – šermuonėliai, ūdros, briedžiai.
Germanto kraštovaizdžio draustinio takai
Džiuginėnų miškas, Ryškėnų sen., Telšių r.
Valstybinis Germanto kraštovaizdžio draustinis
Valstybinis Germanto kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas 924 ha, įsteigtas beveik prieš 60 metų – 1960–ųjų rugsėjo 27–ąją (vienas iš pirmųjų Lietuvoje). Taip siekiama išsaugoti Vidurio Žemaičių aukštumoms būdingą kraštovaizdį su ežerais, miškais, upeliais ir pelkėmis. Tuo metu jis buvo vadinamas landšaftiniu, o nuo 1997 metų – kraštovaizdžio draustiniu. Draustinio saugomų vertybių būklę nuolat prižiūri ir vertina Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai.
Į draustinio teritoriją patenka Džiuginėnų, Pagermantės, Lieplaukės miškai, taip pat Germanto, Ilgio, Varlakaušio bei Durbino I ir II valstybiniai ežerai. Didžiausias iš jų yra Germanto ežeras (165 ha). Draustinyje teka Gelžupis, Germantupis (Stujų), Durbino upelis, yra mažyčių bevardžių upeliukų ir šaltinių.
Vakarinėje pakrantėje auga trikamienis juodalksnis, kurio apimtis – 5,29 m. Netoli tilto į ežerą žaliuoja 2,99 m apimties eglė. Draustinyje galima stebėti jūrinius erelius (Haliaeetus albicilla), vištvanagius (Accipiter gentilis), vapsvaėdžius (Pernis apivorus), nendrines linges (Circus aeruginosus), didžiuosius dančiasnapius (Mergus merganser), upines žuvėdras (Sterna hirundo), jerubes (Bonasa bonasia), juodąsias meletas (Dryocopus martius) ir kitus. Nuošaliuose, užpelkėjusiuose Durbino ežeriukuose yra tekę girdėti švygždų (Porzana porzana) balsus, regėti šaukštasnapes antis (Anas clypeata). Prie Durbino I ežerėlio ir prie Germantupio auga šakotosios ratainytės (Cladium mariscus), nariuotosios ilgalūpės (Coralorhiza trifida), statieji atgiriai (Huperzia selago). Pelkiniuose miško sklypuose – aukštosios gegūnės (Dactylorhiza fuchsii), atvirose pelkėse – baltijinės (Dactylorhiza maculata) ir raudonosios gegūnės (Dactylorchiza incarnata). Pagermantės kaime ant ąžuolo rasta reta kerpė plačioji platužė (Lobaria pulmonaria). Aptikta saugomų grybų rūšių – tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinabarinus) ir tikrasis juodbaravykis (Porphyrellus porphyrosporus).
Pėsčiųjų takai
Rekreacinė infrastruktūra dviračių ir pėsčiųjų takai jungia Germanto ir Ilgio ežerus. Iš viso draustinio teritorijoje įrengta, nužymėta 12,4 km pažintinių ir dviračių takų: paklota 650 m pažintinių takų su medine danga; beveik 5 km (4,7 km) pažintinių sutvirtinto grunto pėsčiųjų takų; beveik 6 km dviračių takų. Susiorientuoti pažintiniuose takuose padeda 5 dideli informaciniai stendai, 15 informacinių rodyklių, objektiniai stendai, 300 vnt. ženklų ant medžių kamienų su dviratininko, pėsčiojo siluetais ar basomis pėdomis.
Germanto ežero pažintinis takas
Takas veda pro Lietuvos tūkstantmečio parką. Germanto ežero pakrantėje įrengta vandens pojūčių zona, maudykla, vaikų žaidimų aikštelė. Take gausu atokvėpio vietų, sūpynių, skulptūrų. Yra pavėsinės ir laužavietės, įrengti lauko tualetai. Savęs pažinimui įrengtas lauko akmenų energetinis labirintas, susidedantis iš 1000 žingsnelių, 3 mediniai meditacijos nameliai, 5 ugnies pojūčių vietos. Take yra šaltinis. Atskiras tako atkarpas jungia per miškus vingiuojantis dviračių takas.
Adresas: J. Perkovskio g. Džiuginėnų k. Telšių r. sav.
I Stovėjimo aikštelės koordinatės: 385142, 6206699 (LKS), 55.980676, 22.159545 (WGS), 55° 58′ 50.43″, 22° 9′ 34.36″ (WGS)
II Stovėjimo aikštelės koordinatės: 384791, 6206273 (LKS), 55.976767, 22.154113 (WGS), 55° 58′ 36.36″, 22° 9′ 14.81″ (WGS)
Ilgio ežero pažintinis takas
Keliaudami nuo Germanto link Ilgio ežero, jaunieji gamtos mylėtojai gali išbandyti gamtos pažinimo įrenginius „Paukščio lizdas“, „Vabalų viešbutis“, „Medžių pažinimas“, „Miško klasė“ ir kitus.
Ilgio pažintinis takas įrengtas aplink visą Ilgio ežerą. Dalį pažintinio tako sudaro pojūčių (basakojų) takas, skirtas keliauti basomis kojomis per pelkę, birias dangas, akmenis, rąstus, buomus – iš viso 1,2 km aplink Ilgio ežerą.
Adresas: L. Andrijausko g. Užgiriai, Telšių r. sav. koordinatės: 385983, 6205578 (LKS), 55.970806, 22.173489 (WGS), 55° 58′ 14.9″, 22° 10′ 24.56″ (WGS)
I Stovėjimo aikštelės koordinatės: 386026, 6205578 (LKS), 55.970819, 22.174169 (WGS), 55° 58′ 14.95″, 22° 10′ 27.01″ (WGS)
Jomantų miško pažintinis takas
Jomantų miškas, Viešvėnų sen., Telšių r.
Jomantų miško takas vingiuoja Jomantų miške, Varnių girininkijoje. Šis miškas – Varnių regioninio parko dalis. Jame gausu gamtos paminklų. Tai Jomantų ir Triliemenis ąžuolai, Jomantų akmuo, Aklaežeris (Vokštelis) – unikalus ežerėlis, kuriame dėl maitinimo ypatumų kasmet kinta vandens lygis.
Pagrindinė Jomantų miško tako paskirtis yra pažintinė: suteikti galimybę susipažinti su mišku, čia esančiais gamtos paminklais, miško gyventojais, miško nauda žmogui, miškininko specialybės darbu, ūkininkavimu miške, senosiomis tradicijomis.
Tako trasa padalyta į sąlygines dalis: „Miško dievų buveinė“, „Medžiofono aikštelė“, „Kliūčių ruožas“, „Sūpuoklių aikštelė“, „Juodųjų paslapčių takas“, „Inkilų alėja“, „Zuikių mokyklėlė“. Įrengti informaciniai stendai bei atokvėpio aikštelės. Kelionei paįvairinti takas pagyvintas įvairiomis miško paslaptimis ir atrakcionais.
Gintarų takas
Lūksto ežero šiaurinėje pakrantėje – ilgis 1 km, 2 informaciniai stendai, 1 nukreipiančioji rodyklė, 5 informaciniai stulpai. Lūkstas – ežeras Žemaitijoje, Telšių rajono teritorijoje, 2 km į pietvakarius nuo Varnių, Varnių regioniniame parke. Tai antrasis pagal dydį Žemaitijos ežeras, unikalus tuo, kad jame randama gintaro.
Šatrijos kalnas
Pašatrijos k., Upynos sen., Telšių r.
Žymiausia, labiausiai turistų lankoma Telšių rajono kalva. Piliakalnis yra 1,5 km į pietvakarius nuo Luokės–Šaukėnų kelio. Virš jūros lygio jis iškilęs 228 m. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos, 60×60 m dydžio. Ryškūs pylimai pietinėje šlaito pusėje. 1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkst. po Kr. antroji pusė – II tūkst. pradžia. Anot tyrinėtojų, ant kalno senovėje stovėjo medinė pilis, o pašlaitėse gyveno žmonės. Tyrinėtojai tvirtina, kad senovėje ant Šatrijos kalno buvo viena svarbiausių šio krašto pagonių šventyklų, kurios reikšmė sunyko pakrikštijus Žemaitiją. Nuo seno apie šį piliakalnį būta daug padavimų ir legendų. Nuo Šatrijos atsiveria nepakartojamo grožio kalvotosios Žemaitijos vaizdai. Saulėtą dieną galima įžiūrėti net už 35 km dunksantį Medvėgalio kalną. Dar ryškiau matosi gerokai arčiau jos esantys Moteraičio, Sprūdės, Girgždūtės ir keletas kitų piliakalnių.
Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos rinkosi visos Žemaitijos raganos. Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Žmonės kalba, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“. Pelės kaipmat išsilakstė, ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas.
Kasmet, trečiąjį liepos šeštadienį senojo protėvių tikėjimo tęsėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.
Spigino rago pažintinis takas
Kūjainiai, Telšių r.
Trasa supažindina su vienu žymiausių šalyje archeologijos paminklu – Spigino ragu ir sala.
1985 – 1986 m. atlikti Spigino rago tyrimai parodė, jog tai unikalus mezolito paminklas. Spigino rage rastos mezolito stovyklos liekanos, aptikta didelė titnago dirbinių kolekcija. Čia gyvenę žmonės savo mirusiuosius laidojo Spigino salos kalvoje. Joje aptikti 4 kapai. Trys iš jų mezolito laikotarpio, kurie pagal radiokarboninius tyrimus datuojami nuo 6660 m. pr. Kr. iki 3775 m. pr. Kr. ir vienas vėlyvojo neolito kapas, kur mirusysis palaidotas suriestas apie 2600 m. pr. Kr.
Tako ilgis 2,5 km, trukmė 1,5 val.