Pabodo karantinas namuose, įgriso saviizoliacija? Yra vietų Lietuvoje, kuriose karantinuotis būtų tikrai juokinga. Sutinkame, kad situacija rimta, bet sėdėti ir dūsauti ne mums, o ir šiaip juokas – tai vitaminas c, kuris dabar Jums ir mums tikrai nepamaišys.
Prisipažinsime, gal kiek clckbait’inė antraštė, bet vietos tikros ir egzistuojančios. Skaitykite, būkite linksmi ir likite sveiki.
Uošvės liežuvis – dendrologinis parkas
Kupiškio marių saloje yra įkurtas Uošvės Liežuvio dendrologinis parkas, kurio plotas – 8,97 ha. Čia auga daugiau nei 50 rūšių medžių, šalia kurių yra informacinės lentelės. Parko teritorijoje įrengti pažintiniai takai, poilsio aikštelės su pavėsinėmis, šiukšlinėmis, tualetais, numatyta vieta renginiams. Šalia – 2 erdvios automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai. Parką pasiekti galima iš Pajuodupės kaimo pusės tiltu arba iš Aukštupėnų poilsiavietės pontoniniu tilteliu. Tarp Aukštupėnų poilsiavietės ir Uošvės Liežuvio salos yra įrengta beveik 100 m ilgio vandenlenčių trasa su rampomis.
Kodėl kilo toks pavadinimas?
Ji labai įdomios formos, pailga, kaip liežuvis. Kada reikėjo salai sugalvoti pavadinimą, žmonės iškart nusprendė, kad bus Uošvienės liežuvis. Nes tik uošvienių liežuvis būna toks ilgas ir smailus, juk jos labai mėgsta pakalbėti“.
Meškos šiknos pelkė
Šalia Marcinkonių kaimo esantį raistą vietiniai dzūkai taip praminė todėl, kad mamos meškomis kaime gąsdindavo savo vaikus, kad šie nenuklystų tolį į pelkę: „Žiūrėk, meškos šikna ten už medžio!“
Šalia pelkės yra Zackagirio takas apie jį skaitykite čia: Kai trūksta iššūkių – Zackagirio takas
Visai netoli nuo Meškos šiknos rasite Gaidžio kopą (oi tie dzūkai ;))
Gaidžių kopa (arba klonio) – vienintelė dar tebepustoma žemyninė kopa Lietuvoje.
Tai vėjo supustytas smėlio gubrys – kopa. Dzūkijos šiluose žemyninės kopos tęsiasi dešimtis kilometrų, bet visos jos nejudrios, čia smėlis dar gyvas, kur aiškiai dar matosi, kad kopa slenka į daržus.
Kodėl taip vadinama neaišku.
Velnio duobė – geologinis gamtos paminklas, Aukštadvaryje.
Pavadinimo kilmė:
Sakoma, kad anksčiau kai kada piemenys rasdavo velnių išmestų kryželių. Būdavo atsitikimų, kada genamos karvės užeidavo ant duobės liūno ir išplaukdavo į Škilietų ežerą. Praeiviai naktį dažnai girdėdavo kažkokius šūkavimus. Visa tai darydavę velniai, dėl to ir kilo pavadinimas.„Velnio duobė“. Velniai neva puotaudavę apie vidurnaktį, todėl niekas nedrįsdavęs keliauti pro duobę sutemus.
Šilavoto davatkynas – muziejus, XX a. veikė neformalus moterų vienuolynas.
Daugiau nei šimtmetį nuošalioje vietoje gyvenusios pamaldžios moterys, davatkėlės, buvo svarbios kaimo bendruomenei. Jos rūpinosi kaimo žmonių dvasiniu ugdymu, mokė rašto, amatų, suteikdavo prieglobstį likimo nuskriaustiesiems.
Lašinių kaimas ir Lašinių piliakalnis – Ant Lašinių piliakalnio, Strėvos dešiniojo kranto kyšulyje stovėjo medinė Strėvos pilis su 5,5 m aukščio pylimu. Čia 1348 m. vasario 2 d. įvyko Strėvos mūšis. 1368 m. pilį sudegino vokiečių ordinas.
Prieš pastatant Kauno HE, Lašinių kaimas buvo į vakarus nuo dabartinės gyvenvietės
Pavadinimo kilmė – Pasakojama, kad kartą per užšalusį Nemuną iš Rumšiškių turgaus keliavo vienas žmogus. Staiga ledas įlūžo ir gyventojas pradėjo skęsti. Tačiau turguje jis buvo nusipirkęs gabalą lašinių ir skilandį, tad metė juos ant ledo kaip gelbėjimosi inkarus. Skilandis slysdamas nusirideno atgal į ledinį vandenį, o lašiniais žmogus užsikabino už ledo ir vargais negalais išlipo iš vandens. Taip žmogus pasinaudodamas lašiniais išsigelbėjo, o šalia buvęs kaimas pradėtas vadinti Lašiniais.
Jei labai mėgstate lašinius, tai visai netoli prieisite ir:
Lašinių konglomeratų atodanga. Ji yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Einant akmenuotu griovos dugnu galima pasigrožėti konglomeratais ir išskirtiniu gamtos grožiu – žiojėjančiomis uolomis, urvais ir pagaliau pamatyti Lašinių „paltį“ – didžiausią šlaite gulintį konglomeratų luistą.
Lašinių akmuo. Akmuo yra valstybės saugomas. Jo aukštis – 1,3 m, ilgis – 4 m, plotis – 2,4 m, horizontali apimtis – 2,4 m.
Kiaulės nugara – sala Kuršių mariose, prie tarptautinės jūrų perkėlos Klaipėdos mieste.
Tai viena didžiausių salų Lietuvoje.
Taip pavadinta dėl to, kad ji, savo forma, primena kiaulės nugarą.
Avino kalnas
Avikalnis yra Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Čia yra ir gamtos paminklo – parabolinių kopų – komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau daugiau kaip 230 m. Visas Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas – 260 ha. Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos rezervato.
Upės – Žarna, gerklė, Šlaunis, Rūra
Gerklės upė (Upėvardis kilęs nuo žodžio gerklė su reikšme „įlanka, uostas, duobės anga“. Tauragės raj.
Žarnos upė. Upėvardis gali būti kilęs nuo organo pavadinimo žarna, arba susijęs su žodžiu žaras („atšaka“) Telšių raj.
Šlaunies upė – Upėvardis kildinamas iš kojos dalies pavadinimo šlaunis. Šilalės raj.
Upė Rūra – (dar vadinama Zalve, Pazalve) – upė Zarasų rajone, tekanti iš Duburio ežero iki Zalvio ežero. Priklauso Šventosios baseinui. Kadaise šioje upėje buvo vandens malūnas, tačiau dabar iš jo telikę tik griuvėsiai.
Upėvardis kilo nuo slavizmo rūra („užpakalis, subinė“).
Šlapimas – kaimas Švenčionių rajono šiaurės vakaruose, Labanoro seniūnijoje, 1 km į pietus nuo Labanoro. Įeina į Labanoro regioninį parką. Per kaimą eina Labanoro-Inturkės kelias bei kelio atšaka į Pašekštį.
Į rytus nuo kaimo telkšo Labanoro ežeras.
Pavadinimas kildinamas iš šlapias, drėgnas.
Juokingiausių vietovardžių žemėlapis:
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.