Gegužės 15–oji Lietuvoje nuo seno žymėjo simbolinę ribą tarp pavasario darbų ir naujo gamtos ciklo laukimo. Tai – sėjos pabaiga, kada žemdirbiai baigdavo pagrindinius sėjos darbus ir pirmą kartą šiek tiek atsikvėpdavo. Nors ūkininkų gyvenimas visada priklausė nuo gamtos ritmų, šią dieną jų darbai įgydavo sakralinį atspalvį. Vėliau, įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su Šv. Izidoriaus, artojų globėjo, varduvėmis. Taip susipynė senosios baltų tradicijos ir krikščioniškosios vertybės – tai, kas šiandien formuoja mūsų kultūros tapatybę.
Sėjos pabaiga – simbolinis gamtos ciklo taškas
Sėjos darbai buvo vieni svarbiausių visų metų žemdirbystės cikle. Nuo jų sėkmės priklausė būsimas derlius, todėl ir pati sėja būdavo atliekama su pagarba, kantrybe, tikint palankiomis gamtos jėgomis.
Sėjos pabaigos dieną lietuviai ne tik baigdavo darbus, bet ir stengdavosi apeigomis apsaugoti laukus nuo gamtos stichijų, kenkėjų ar blogos akies. Vienas įdomesnių papročių – ant lauko pakraščio kuolo užmauti gyvulio – dažniausiai raguočio – kaukolę. Tikėta, kad ši kaukolė saugos pasėlius nuo nelaimių ir piktųjų dvasių.
Laukus saugojo ne tik kaukolės – šeimos nariai kartais aukodavo duonos gabalėlį ar kelias grūdų saujas, užkasdavo jas lauke, dėkodami žemei ir prašydami gero derliaus. Sėjos pabaiga buvo ir laikas, kai žemdirbiai trumpam galėjo pailsėti, įkvėpti pavasario oro ir su viltimi žvelgti į ateinančią vasarą.
Šv. Izidorius – artojų šventasis
Atėjus krikščionybei, gegužės 15–oji įgavo naują prasmę – tai Šv. Izidoriaus varduvės. Šv. Izidorius (1070–1130) buvo ispanas, gimęs netoli Madrido, visą gyvenimą dirbęs pas ūkininkus. Jis išgarsėjo ne tik kaip darbštus žemdirbys, bet ir kaip žmogus, kuris pirmiausia rūpinosi dvasiniais dalykais, malda ir meile artimui.
Pasakojama, kad Izidorius kiekvieną rytą dalyvaudavo Mišiose ir tik tada eidavo dirbti. Kartą jo šeimininkas pamatė, kad Izidorius, nors meldėsi lauke, vis tiek dirbo – šalia jo arė angelas, padedantis žmogui, kuris gyvena tikėjimu.
Šv. Izidoriui priskiriama daug stebuklų – nuo grūdų, kurie stebuklingai pasidvigubino, iki maišo kviečių, kuris net po dalies atidavimo paukščiams, liko pilnas. Jo gyvenimo istorija moko žemdirbius pasitikėjimo, širdies tyrumo ir darbo su meile.
Šv. Izidorius kanonizuotas 1622 m., o nuo 1947 m. jis laikomas oficialiu ūkininkų ir žemdirbių globėju. Katalikų pasaulyje šią dieną įvairiose šalyse vyksta lauko šventinimai, meldžiamasi už derlių, o kai kur – net rengiamos eisenos ar šventės laukuose.
Nuo senųjų papročių iki šiandienos ūkininko
Nors šiuolaikinė žemdirbystė labai skiriasi nuo tos, kurią praktikavo mūsų senoliai ar Šv. Izidoriaus laikų žmonės, žemės darbas vis dar reikalauja atsakomybės, išmanymo, kantrybės ir tikėjimo.
Modernus ūkininkas šiandien naudojasi technologijomis, skaičiuoja našumą satelitiniais duomenimis, stebi orų prognozes realiuoju laiku. Tačiau išlieka svarbiausia – ryšys su žeme, jos pagarba ir rūpestis aplinka. Ne veltui daugelis ūkininkų ir dabar gegužės 15–ąją paminėdami Šv. Izidoriaus dieną, trumpam sustoja, pažvelgia į nuveiktus darbus, prisimena šeimos tradicijas ir senolių išmintį.
Diena, skirta padėkai ir bendrystei
Sėjos pabaiga – tai ne tik techninis agrarinis terminas. Tai laikas, kai žmogus atsigręžia į žemę su dėkingumu, į gamtą – su pagarba, o į šeimą – su rūpesčiu. Dažnai gegužės 15–ąją kaimo bendruomenės ar parapijos surengdavo susibūrimus, vaišes, dėkodavo ne tik Dievui, bet ir vieni kitiems už pagalbą, dalindavosi duona, šiluma, patirtimi.
Ši diena – puiki proga prisiminti, kad žemės darbai nėra vien tik rutina ar verslas. Tai – pašaukimas. Ir nesvarbu, ar sėjama tradicinė sėkla, ar naujos idėjos, – viskam reikalingas pasirengimas, kantrybė ir tikėjimas, kad ateis vaisiai.
Gegužės 15–oji – Šv. Izidoriaus diena ir sėjos pabaiga – kviečia mus trumpam stabtelėti. Pažvelgti į tai, ką jau padarėme, ir su pagarba palinkėti derlingų metų tiems, kurie kasdien savo rankomis puoselėja žemę.
Tai taip pat puiki proga prisiminti, kad net technologijų amžiuje žmogus tebėra gamtos dalis, o žemės darbai – viena iš tų veiklų, kurioje susitinka prakaitas ir dvasia, išmintis ir tikėjimas, žmogaus pastangos ir gamtos galybė.
Tebūnie ši diena ne tik šventė ūkininkams, bet ir kvietimas visiems iš naujo įvertinti darbo prasmę, žemės svarbą ir tikėjimą, kad kiekvienas pasėtas grūdas duos vaisių.
Gegužės 15–oji – Tarptautinė šeimos diena: proga sustoti ir įvertinti, kas svarbiausia
