„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuvos muziejai“ vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė lankysis Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Jis įsteigtas 1992 m. siekiant įamžinti genocido aukų ir laisvės kovotojų atminimą, kurie po sovietų okupacijos buvo negailestingai kalinami, tremiami ir žudomi. Muziejus įrengtas pastate, kuriame beveik penkiasdešimt metų veikė sovietinės saugumo tarnybos, pasauliui geriausiai žinomos kaip KGB.
Šiandien muziejuje sukaupta beveik 200 tūkstančių eksponatų. Čia pasakojama apie veikusį kalėjimą, devynerius metus trukusį partizaninį karą, Lietuvos gyventojų kalinimą lageriuose, priverstinį gyvenimą tremtyje bei KGB veikimo principus okupuotoje Lietuvoje.
„Šitą muziejų sukūrė tie žmonės, kurių daugumą čia tardė. Pirmieji muziejininkai buvo prie patys tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurie galėjo patys papasakoti savo gyvenimo istorijas. Tai buvo unikalu“, – sakys Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė.
Muziejaus rūsyje esančiame kalėjime galima pamatyti kameras, kurios išliko tokios, kokios buvo rastos 1991 m. rugpjūčio mėn., KGB pareigūnams pasitraukus iš Lietuvos.
Sąlygos kalėjime buvo nežmoniškos
Suimtieji nešildomame karceryje buvo laikomi vien su apatiniais drabužiais, miegoti buvo leidžiama tik penkias valandas. Šaltis, alkis ir nuovargis buvo naudojami kaip priemonės palaužti kalinius fiziškai.
„Žmonių kameroje buvo galima sutalpinti ir 10“, – pasakos Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyriausiasis muziejininkas Viktoras Avgulis.
Karceriu žmonės buvo baudžiami už kalėjimo taisyklių nesilaikymą, pavyzdžiui, mėginimą nusnausti dieną, už bandymus susisiekti su kaimyninių kamerų kaliniais. Karceryje laikydavo ir suimtuosius, atsisakiusius bendradarbiauti su tardytojais.
Dar baisesnės sąlygos buvo vadinamuosiuose karceriuose su vandeniu. Kaliniai turėdavo arba stovėti lediniame vandenyje arba balansuoti ant paaukštinimo.
Tarp įkalintųjų kalėjime buvo net dvasininkų. Dalis jų buvo apkaltinti dalyvavimu partizaninėje kovoje, partizanams teikta pagalba ar religiniais patarnavimais, bet dauguma – antisovietine propaganda.
KGB centrinės būstinės pusrūsyje įrengtoje šaudymo kameroje nuo 1944 m. iki 1969 m. buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis žmonių. Apie trečdalis jų sovietinių teismų arba mirties bausme buvo nuteisti už dalyvavimą antisovietiniame pasipriešinime.
Egzekucijas vykdė saugumiečių sudaryta ir griežtai įslaptinta speciali grupė. Mirties nuosprendžius vykdė naktimis. Per naktį galėjo būti nužudoma iki 45 nuteistųjų.
Okupacinės valdžios vykdyti trėmimai ir lageriai paliko skaudų pėdsaką žmonių likimuose
Lageriuose vyravo žiaurios sąlygos, tačiau ištremti žmonės galėjo burtis į bendruomenes, puoselėti tradicijas ir mokyti vaikus. Nepaisant nepritekliaus ir sunkių išbandymų, jie išlaikė stiprybę ir savo kultūrinę tapatybę net atšiauriausiomis sąlygomis.
Sovietų okupacijos metais tūkstančiai vaikų kartu su šeimomis buvo ištremti į atšiaurias Sibiro, Kazachstano ir kitas atokias vietoves. Tremties sąlygos buvo nepakeliamos – šaltis, badas, ligos ir sunkus darbas tapo kasdienybe, o daugelis mažųjų tremtinių neišgyveno. Vaikų ištremta net trisdešimt devyni tūkstančiai, penki tūkstančiai jų mirė.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus – tai išskirtinis tamsiojo paveldo objektas, kviečiantis lankytojus turiningai praleisti laiką ir giliau pažinti sudėtingą bei tragišką 1940–1991 m. Lietuvos žmonių istoriją.
Laida „Lietuvos muziejai“ ne tik pažindins, bet ir jaudins, įtrauks ir nepaleis žiūrovo savo unikaliais pasakojimais apie Lietuvoje vykusius įvykius, kurie ir sukūrė Lietuvą tokią, kokioje šiandien gyvename. Laidą žiūrėkite kiekvieną šeštadienį 16.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją ir „YouTube“ kanale Lietuvos ryto TV.
