Minint Lietuvos žydų istorijos metus kviesime susipažinti su 8-uose Lietuvos žydiškų miestų (Radviliškio, Varėnos, Kėdainių, Eišiškių, Anykščių, Dusetų, Žiežmarių ir Molėtų) buvusių štetlų istorija, išlikusiais objektais, įdomiausiomis to krašto istorijomis, bei kultūros vertybėmis. Ne tik kviesime skaityti ir susipažinti, bet kiekvienas straipsnis taps maršrutu skaitytojo asmeninei kelionei. #Atraskpradžią
Štetlų Lietuvoje nebeliko. Jei kokiame nors miestelyje ir liko maldos namų ar ješivos likučiai, žydo batsiuvio dirbtuvės ar vaistinės reklamos pėdsakai, kapinių tvoros ar viena kita maceva, tai – nėra štetlas. Štetlas – tai šabo žvakės ir chalos, iškabos nesuprantamu šriftu, ritualinės maudynės ir skerdynės, Toros pamokos, vestuvės sankryžose, prekyba bargan ir tas žydiškas akcentas turguose. Štetlas – tai šabo vakarienė skambant bažnyčios varpams, keitimasis macomis ir kalėdaičiais, tai prietarai, tai pagalba, tai draugystė ir šimtametis sugyvenimas kartu.
To neliko. Užtat liko 229 masinių žudynių vietos mūsų vaizdinguose miškuose, paežerėse ir net autobusų stotyse. Kartu liko ilgus metus mus persekiojantis skausmas, pyktis, kaltė, apgailestavimas, nuoskaudos ir neatsakyti klausimai.
Vargu ar šie pasakojimai padės užgožti jausmus ir atsakyti į klausimus, to ir nesiekiame. Mūsų tikslas – papasakoti apie tai, kokie buvo Lietuvos miestelių žydai, kuo ir kaip jie gyveno, kas išliko ir ką galime atkurti bent iš liudijimų ir nuotraukų. Panašų tikslą turi ir jau jau keletą metų įgyvendina ir Šeduvos žydų memorialinis fondas, atkuriantis, saugantis ir skleidžiantis žydiškąją mažo Vidurio Lietuvos miestelio istoriją.
Kas tai per fondas ir kodėl Šeduvoje?
Dar 2012-aisiais apie žydiškąją Šeduvą visuomenė nežinojo praktiškai nieko: gal tik Žvejų gatvėje buvusios apleistos kapinės priminė čia kadaise gyvenusią nemažą bendruomenę. Kodėl buvo nuspręsta “Dingusį štetlą” kurtį šiame miestelyje?
Kaip pasakojo Šeduvos žydų memorialinio fondo projekto „Dingęs štetlas“ muziejaus ekspozicijos vyriausioji kuratorė Milda Jakulytė-Vasil, vieta iniciatorius susirado pati. Prieš daugiau nei šimtą metų į Pietų Afriką emigravusios šeduviškės palikuonys nusprendė įamžinti savo senelės atminimą būtent šiame miestelyje ir skyrė tam lėšų. Darbai prasidėjo prieš maždaug devynerius metus nuo apleistų Šeduvos žydų kapinių tvarkymo. Vėliau žinomam rašytojui litvakui Sergejui Kanovičiui, Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatoriui ir steigėjui, kilo mintis paminklas įprasminti masines žudynių vietas, surinkti informaciją apie Šeduvos žydus, kartu su skulptoriumi Romualdu Kvintu papuošti miestelį žydus menančia skulptūra, o šalia kapinų pastatyti muziejų. Muziejui, kurio statyba jau įsibėgėjusi, fondas kruopščiai renka informaciją, nuotraukas, eksponatus.. Jei turite senų fotografijų, prisimenate istorijų, „Dingęs štetlas“ darbuotojai bus dėkingi už pasidalijimą jomis.
Šiandien miestelyje akį traukia jautrus paminklas “Visiems Šeduvos žydams”, išpuoselėtos žydų kapinės ir didžiulės muziejaus statybos šalia kapinių. Ne vienas šeduviškis jau parodys ir buvusią sinagogų aikštę, papasakos istorijų apie Goldiną ar turtingą žydą Merą, parodys, kaip nuvažiuoti į masinių žudynių vietas atokiuose Pakutenių ar Liaudiškių miškuose. Visa tai Šeduvos žydų memorialinio fondo deka.
Žydai Šeduvoje įsikūrė XVIII a.: 1766 m. jau buvo registruoti 508 mokesčius mokantys amatininkai, prekybininkai ir žemdirbiai. Amžiaus pabaigoje miestelyje buvo 43 parduotuvės, kurių dauguma priklausė žydams. Žydai nuomavosi žemės sklypus, augino vaisius ir daržoves, o geriausius parduodavo supirkėjams iš Rygos ir Peterburgo. XIX a., kylant pramonei bei vėliau nutiesus geležinkelį, miestelis augo, tačiau į reikšmingą indistrijos ar prekybos centrą Šeduva, įsikūrusi tarp gerokai didesnių Šiaulių ir Panevėžio, taip ir nevirto. Žydai, kurie Šeduvą vadino Šadova ar Šadeve, XIX a. pabaigoje sudarė virš 55 procentų miestelio gyventojų, jų buvo apie 2500.
XIX a. viduryje netoli turgaus aikštės iškilo medinė sinagoga, vėliau atsirado dar viena, mūrinė. Šalia buvo įkurtas ir chederis – religinė žydų mokykla, ritualinė pirtis mikva. Tarpukariu Šeduvoje buvo jau du chederiai, Tarbut mokykla (joje buvo mokoma hebrajiškai), nedidelė ješiva (rabinų mokykla) ir biblioteka. Geresni studentai keliaudavo mokytis į Kauno, Šiaulių ar Panevėžio gimnazijas ir ješivas. Vyresni šeduviškiai dar mena, kad miestelyje buvo ne tik žydų siuvėjų, batsiuvių, kirpėjų, bet ir gydytojų, vaistininkų, fotografų. Iš 36 parduotuvių (1931 m.) net 31 priklausė žydams, jie buvo daugiau nei pusės verslo įmonių savininkai. Žydams priklausė du vėjo bei vienas garo malūnai, sandėliai, vilnos karšykla, verpykla, kepyklos, restoranas ir viešbutis.
96erių metų miestelio gyventoja Valerija puikiausiai atsimenanti prieškarinę Šeduvą ir prekybininkų Giršovičių šeimą, kurios mergaites ji prižiūrėjo. Mergaitės, kokių 5 ir 10 metų, ją, paauglę, mokė savo kalbos. Skaičiuot ponia Valerija prisimena iki šiol: gali jidiš kalba suskaičiuoti ir iki 1000. Giršovičių buvo du broliai, abu pasiturintys. Vienas gyveno turgaus aikštėje, kitas – netoliese Panevėžio gatvėje, kur dirbo Valerijos tėtis. Dar tėtis padėdavo ir malūninkui Kaganui: veždavo vandenį į jo garo malūną. Goldiną vieni buvę šeduviškiai prisimena kaip keistą viešbučio, kurį pats turbūt ir sudegino, savininką.
Visi Šeduvoj pažinojo Melmanų šeimą: Melmanienė buvo vienintelė miestelio dantų gydytoja o jos vyras – prekybininkas. Žydės Godos Kaganaitės-Bardonienės „aptiekos“ vietoje ir šiandien veikia vaistinė.
Norintiems susipažinti su šiomis ir kitomis įsimintinomis žydiškosios Šeduvos vietomis, siūlome maršrutą po (ne)išlikusias ir (at)kuriamas paveldo vietas. Pažintį patogiausia pradėti miestelio centre – šiek tiek už Laisvės aikštės esančioje Kaštonų gatvėje. Čia kadaise buvo Šeduvos žydų religijos, švietimo, kultūros centras – Sinagogų aikštė (Kaštonų aikštė, dab. čia miestelio turgavietės vieta)
Pirmieji žinomi Šeduvos žydų maldos namai buvo pastatyti 1866 metais aikštėje šalia turgaus. Sinagoga buvusi medinė, ir nors išlikusių nuotraukų nėra, žmonės ją prisimena šviesiai žalią, baltais langais. XX a. pradžioje šalia medinės sinagogos iškilo ir mūrinė sinagoga, elegantiškas raudonų plytų vienaukštis pastatas arkiniais langais. Šalia stovėjo ir religinė žydų mokykla – chederis. Medinė sinagoga sudegė karo metais, raudonojoje po karo buvo sandėlys, vykdavo derliaus šventės. Šeštajame dešimtmetyje sugriauta ir ši, o smulkintomis jos plytomis išgrįsti keliukai. Vėliau Sinagogų aikštėje buvo įrengta Šeduvos turgavietė. Šiuo metu aikštė tvarkoma: keičiama jos danga, bus sodinama medžių. Žadama, kad buvusios mūrinės sinagogos vietoje atsiras ir atminimo akmuo.
Kirtus Kaštonų aikštę skersai (kairėje garažų pusėje yra takelis) išeisime į Sporto gatvę (buv. Bernardinų g.). Už buvusios sinagogos palei gatvę dešinėje stovėjo mikva – ritualinė pirtis. Sporto gatvėje sukame kairėn Vėriškių gatvės link.
Vėriškių gatvė – viena tų pagrindinių Šeduvos gatvių, kuriose kūrėsi žydai, čia jie sudarė apie du trečdalius jos gyventojų. Vėriškių gatvėje buvo R. Šėrienei ir M. Šėraitei priklausęs vėjo malūnas, veikė ritualinė skerdykla, iki šiol išlikęs 1927 m. įsteigto Žydų liaudies banko (Folksbank) pastatas (Vėriškių g. 6, Šeduva). Priešais banko pastatą – buvęs turtingo žydo Bencelio Blocho 1884 m. statytas raudonų plytų namas (Vėriškių g. 4, Šeduva). Šioje gatvėje buvo ir 1919 metais įsteigta žydų pradinė mokykla „Tarbut“, kurioje mokė hebrajų kalba.
Iš Vėriškių gatvės išėję į Kėdainių gatvę sukame dešinėn. Čia pat, sankryžoje su Vėriškių gatve, vietoje, kur stovi nuoroda į žydų kapines (jos – šiek tiek vėliau maršrute), dar ir sovietmečiu stovėjo vienaukštis medinukas. Į kadaise veikusį Dveiros ir Joselio Fleišų restoraną patekti būdavo galima per kampinį įėjimą. Be restorano, Fleišai turėjo ir alaus sandėlį. Įkūrus Rumšiškių liaudies buities muziejų, šis medinis pastatas buvo perkeltas į muziejaus „miestelį“ ir atgijo kaip „Arbatinė“.
Šioje gatvėje buvo kelios mėsos parduotuvės. Viena jų priklausė Lėjai ir Šlomui, turėjusiems šešias dukteris, tiesa, namą jie nuomavosi. Kita – Judeliui Fridlenderiui, dar viena – Jankeliui Gruškai. Šiek tiek toliau, už Pinko Rabinovičiaus, banko vadovo ir įvairių prekių parduotuvės savininko, gyveno Kalmanas Brukas su dukra ir sūnumi. Jo verslas bankrutavo, teko gyventi iš dukrai sukaupto kraičio pinigų. Dar toliau, gatvės gale prie posūkio į kapines, buvo Abraomo Krigerio šeimos ūkis. Krigeris augino agurkus, samdė lietuvius ir garsėjo kaip labai dosnus šeimininkas – už dieną mokėjo po du litus, įdėdavo maisto į namus. Už Krigerio buvo Leibos Bartkunskio ir Giršo Hako vėjo malūnas.
Kėdainių gatvėje buvo Jenkelio Levito limonadinė ir virvių dirbtuvė, Davidovičiaus ir Labmano odų parduotuvės. Čia gyveno batsiuvys Judelis Polenas, arklių supirkėjas Mošė Meizelis, šešis kartus vedęs Mošė Abraomas, viena akim aklas, kurį rėmė Šmuelis Beras ir kuriam lazdelę padovanojo Šiaulių rabinas. Kėdainių gatvė mena ir daugiau istorijų, bet grįžkim prie iki šių dienų išlikusių pastatų gatvės pradžioje: tai – jau minėto prekybininko javais Bencelio Blocho ir jo žento Gurvičiaus namas (Kėdainių g. 6, Šeduva), bei buvęs Chelemovičiaus namas ir įvairių prekių parduotuvė (Kėdainių g. 3, Šeduva).
Grįžtant Kėdainių gatve atgal, tolumoje raudonuojantis medinukas – buvęs Kromo šeimos namas ir parduotuvė
Vėriškių ir Laisvės aikštės sandūroje buvo įsikūręs minėtasis Goldino viešbutis. Iš pradžių viešbutis priklausė Goldino žmonos motinai – Chajai Kaganienei. Nutiko taip, kad viešbutyje užsiveisė blakių ar blusų, verslas nelabai sekėsi, tai Goldinas jį sudegino ir paskelbė bankrotą. Ir vėliau netrūko keistų Goldino poelgių: šoko iš traukinio, siekdamas prisiteisti žalą iš geležinkelių bendrovės, grasino išgerti nuodų. Nežinia, kiek šiose paskalose yra tiesos: miestelio gyventoja Valerija Grybauskienė Goldinų šeimą, Iciką ir Fridą, atsimena kaip drabužių ir kepurių siuvėjus.
Keliaujame centrinės Laisvės aikštės link. Tai – buvusi miestelio turgaus aikštė. Turgus vykdavo kiekvieną ketvirtadienį, jo nebūdavo tik žydiškų švenčių metu. Į turgų suvažiuodavo prekeiviai ir iš apylinkių, turgaus dieną aikštė buvo tiršta vežimų ir kromelių. Aikštėje veikė visos prekyvietės, savo parduotuvę atverdavo net specialiai tam iš Radviliškio atvažiuodavęs įrankių parduotuvės savininkas.
Aplink šią aikštę gyveno žydai prekybininkai ir amatininkai: avalynės modeliuotojas ir sukirpėjas Kirpičnikas, kolonijinių prekių parduotuvės savininkas Velvelis Peipertas, prekeivis geležies dirbiniais Abraomas Kaplanas. Odos dirbiniais prekiavo Šolomas Mirvisas, mediena – Leibovičius, dviračius taisė Lifšicai, fotoateljė turėjo Fridas.
Turgaus aikštėje mūriniame name gyveno gydytojas Mendelis Vitėnas. Mendelis į Šeduvą atvyko iš Panevėžio, kur susipažino su ten besimokančia šeduviške Asia, būsimąja žmona. Vitėnams gimė du sūnūs, kurie, kaip ir jų tėvai bei seneliai irgi tapo gydytojais. Vitėnų šeima per karą pasitraukė į Sovietų Sąjungą, o sugrįžę dirbo Vilniuje. Be M. Vitėno, Šeduvoje gydytojais dirbo ir Ch. Joffė, Paturskis, Epšteinas, Blumbergas.
Kitoje aikštės pusėje gyveno prekybininkas Motelis Giršovičius. Jiedu su žmona augino dvi dukreles, kurias padėjo prižiūrėti tuomet paauglė Valerija. Motelis buvo turtingas, turėjo didelę statybinių prekių ir geležies dirbinių parduotuvę, prekiaudavo ir urmu. Netoli Giršovičių buvo Abelio Mero namas. Jis prekiavo grūdais ir trąšomis, čia pat, kieme, stovėjo ir sandėlys.
Rytinė Laisvės (buv. Turgaus) aikštės pusė: čia gyveno (23) Giršovičiai, (24) Merai. (25)Merų trąšų sandėlys
Už Laisvės aikštę rėminančios karčemos prieiname paminklą, skirtą visiems Šeduvos žydams. Paminklą, 2015 m. sukurtą skulptoriaus Romo Kvinto, iniciavo VšĮ „Šeduvos žydų memorialinis fondas“ (Laisvės a.)
Nuo paminklo pažvelgus Panevėžio gatvės link, į akis iškart krinta mūrinis baltas dviaukštis – vaistinė ir poliklinika. Tai – nauji pastatai, o iki karo šioje vietoje stovėjo… irgi vaistinė, priklausiusi Godai Kaganaitei – Bardonienei (Panevėžio g. 3, Šeduva)
Vaistinė Panevėžio gatvės kampe tada ir dabar. Istorinė nuotrauka -iš Petro Kaminsko kolekcijos (paskelbta www.lzb.lt)
Toliau šioje gatvėje buvo jau pažįstamo Motelio Giršovičiaus brolio visokių prekių parduotuvė (Panevėžio g. 9, Šeduva), dar keletas jiems priklausiusių namų, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio Jankelio Kuperio namas (Panevėžio g. 7, Šeduva) ir jam priklausiusi mezgykla, Muzikantienės parduotuvė. Bene garsiausia šeima, gyvenusi ir dirbusi Panevėžio gatvėje – broliai Kaganai, gatvės gale turėję garo malūną, deja, neišlikusį, o šiek tiek arčiau, maždaug ties Panevėžio g. 12 –vilnos karšyklą ir verpyklą. Ponia Valerija pasakojo, kad jos tėtis dirbo pas Kaganus ir iš Niauruvos upės vežiodavo vandenį į malūną. Broliai turėjo ir lentpjūvę. Panevėžio gatvėje gyveno ir rabinas Orkis (paskutinis Šeduvos rabinas Mordechajus Henkinas).
Pasidairius po buvusią Panevėžio gatvę sugrįžtame prie „Mergaitės“ ir siaura Vilniaus gatvele pro vaistine keliaujame… katalikų bažnyčios link! Dažniausiai žydiškuose maršrutuose bažnyčių nebūna, bet ne Šeduvoje. Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje (Vilniaus g. 16, Šeduva) tarpukariu dirbęs klebonas prelatas Mykolas Karosas (1878-1955) buvo didelis žydų bičiulis, draugavo su gydytoju Vitėnu, bendravo su žydų bendruomenės rabinu. Karo metu M. Karosas stengėsi gelbėti Lietuvos nepriklausomybės karių savanorių Samuelio Nolio ir Jankelio Kuperio, gydytojo Paturskio šeimas, bažnyčioje slėpė išsigelbėjusią Sulamitą Nolienę. Klebonas palaidotas Šeduvos bažnyčios šventoriuje.
Bažnyčios gatve išeiname į Vytauto (buv. Šiaulių) gatvę. Joje irgi gyveno žydai: dantų gydytojos H. Melmanienės ir jos vyro prekiautojo trąšomis Ch. Melmano namas buvo tolėliau dešinėje, prie stoties. Priešais stotį stovėjęs kariuomenės kūrėjo savanorio Samuelio Nolio namas, deja, nebeišlikęs. Šiek tiek pasidairius verta keliauti atgal, Laisvės aikštės link. Šiaulių gatvėje gyveno daug žydų mokyklos mokytojų, keli gydytojai, buvo trąšų sandėliai. Prie pat Laisvės aikštės Šimonas Pomusas prekiavo laikrodžiais ir juvelyriniais dirbiniais.
Išalkusiems – pats metas užkąsti, Laisvės aikštėje yra kavinė, parduotuvė. Su tęsiančiais kelionę prie pašto siauru keliuku sukame dešinėn ir grįžtame atgal į Kaštonų-Sinagogų aikštę, ten, kur prieš porą valandų prasidėjo mūsų pasivaikščiojimas, o prieš 80 metų virte virė aktyvus žydų bendruomenės gyvenimas.
Grįžtame į automobilį: dar liko aplankyti žydų kapines, muziejaus „Dingęs štetlas“ statybvietę ir tris masinių žudynių vietas.
Žydų kapinės pasiekiamos Kėdainių ir Žvejų gatvėmis, surasti jas nesudėtinga sekant nuorodomis. Važiuojant Kėdainių gatve, prisiminkime jau anksčiau minėtus verslininkus, amatininkus, žemdirbius: pamenate kažkur čia gyvenusį bankininką Pinką Rabinovičių, agurkų ūkį turėjusį Abraomą Krigerį ar vienakį šlubį Mošę Abraomą. Šios gatvės gale yra ir Šeduvos geležinkelio stotis: čia glausdavosi daug vežikų, vadinamų furmanais, kurie savo karučiais ir vežimais išvežiodavo į miestelį atkeliavusias prekes.
Žydų kapinės Šeduvos pakraštyje įsikūrė turbūt XVIII a., kuomet išaugo bendruomenė. Kapinės buvo didelės, apie 1,3 ha ploto ir gerokai virš 1000 palaidojimų. Iki 2013 metų, kuomet Šeduvos žydų memorialinis fondas ėmėsi tvarkyti kapines pagal architekto Algimanto Kančo studijos parengtą projektą, čia buvo šabakštynas su apsamanojusiais antkapiais. Dabar tai – pavyzdinės kapinės su maždaug 800 antkapių. 400 iš jų – identifikuoti: seniausias rastas paladojimas – apie 1780 metų, vėliausias – 1932 metų. Stipriai apdaužyti, neatstatomi, neatpažįstami akmenys pateko į meninę kompoziciją – Dovydo žvaigždę, taip suteikiant prasmę ir jiems.
Šalia kapinių jau juda ir Šeduvos žydų muziejaus statybos. Žydų muziejus – tai Šeduvos žydų memorialinio fondo projekto „Dingęs štetlas“ dalis. Mūsų šalyje tai – visiškai unikalus projektas, ir ne todėl, kad bus bandoma pasakojimais ir vizualiai „prikelti“ išnykusią bendruomenę. 3 000 kv. metrų ploto modernus muziejus, projektuojamas tarptautinės komandos, auga vidury laukų šalia mažo miestelio ir kuria vis dar besitęsiančio štetlo įspūdį. Trapaus, perregimo, bet vis dar egzistuojančio, nesunaikinamo ir nedingusio štetlo. Planuojama, kad muziejus duris atvers 2023-ųjų pavasarį.
Muziejaus architektas: Rainer Mahlamäki, dizainerių komanda: Ralph Appelbaum Associates.
Sau pasižadėję sugrįžti po 2,5 metų, važiuokime toliau. Liko liūdniausia Šeduvos žydų istorijos dalis – Holokausto vietos. Šeduviškiai buvo žudomi atokiose vietovėse Pakutenių ir Liaudiškių miškuose. Patogiausia būtų pradėti nuo Pakutenių (koordinatės: 55.692267, 23.780883) ir vėliau vykti į Liaudiškes (dvi vietos, koordinatės 55.692100, 23.660750 ir 55.695616, 23.653833). Šiose vietose 1941 m. rugpjūčio 25-26 dienomis buvo sušaudyti praktiškai visi Šeduvos žydai: vyrai, moterys, vaikai, seneliai, mokytojai, rabinai, siuvėjai, namų šeimininkės, ūkininkai, mokiniai, beveik 700 žmonių.
2014-2015 metais Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatyva ir pastangomis žudynių vietos buvo sutvarkytos, pastatyti trys Romo Kvinto paminklai: „Šviesos žvaigždės buveinė“, „Durys“ ir „Spindulys-žvaigždė“.
Paminklai Šeduvos žydų žudynių vietose (Arūno Baltėno nuotraukos, VšĮ „Šeduvos žydų memorialinis fondas“ nuosavybė)
Paliekame atminimo akmenėlį, pagerbiame ir pažadame sau niekada to nepamiršti. Tegul mūsų apsilankymas ir prisiminimas suteikia bent truputį prasmės šiai tragedijai. Kelionė po (ne)dingusį štetlą – Šeduvą – baigta.
===
Tekstas parengtas bendradarbiaujant su VšĮ „Šeduvos žydų memorialiniu fondu“, pagal Šeduvos muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos vyriausiosios kuratorės Mildos Jakulytės-Vasil ir Šeduvos gyventojos Valerijos Grybauskienės pasakojimus. Gali būti faktinių neatitikimų dėl netikslumų šaltiniuose. Prašome atsiųsti tikslesnę informaciją ar jūsų turimą medžiagą į info@litvakshtetls.com
Šaltiniai:
- „Dingęs štetlas“, VšĮ „Šeduvos žydų memorialinio fondo“ leidinys
- Žemėlapis „Dingęs štetlas“, VšĮ „Šeduvos žydų memorialinio fondo“ leidinys. Internete: http://lostshtetl.com/wp-content/uploads/sites/2/2017/09/stetlas-map-new-LT-web.pdf
- Kanovičius, S.; Jakulytė-Vasil, M. Atminties saulė – visiems. –Radviliškio kraštas, 2020, Nr 1 (32). 31-34 p
- Orantas, J.; Zabilius, V. Šeduvos žydų bendruomenė XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. – Vilnius: Atminties namai, 2002. 102-114 p.
- Bubnys, A. Šeduvos žydų tragedija. Šeduva, – Vilnius: Versmė, 2016. 696-703 p.
- Jakulytė-Vasil, M. Šeduvos žydų atminimo įamžinimas. Šeduva, – Vilnius: Versmė, 2016. 704-706 p.
- Jakulytė-Vasil, M. Šeduvos štetlo atminimas https://www.lzb.lt/2017/09/28/seduvos-stetlo-atminimas/?fbclid=IwAR1XArjz2cIbuoPTIlZ6KQGfn9k163Blix9kTGSkHttX3BYoY8P8HWcakIE
- Seligman, J. The Jewish Community of Shadova – Šeduva (angl. k): http://www.seligman.org.il/seduva_jews.html
- Seligman, J. A Memory of the Shtetl (anglų k.) http://www.seligman.org.il/seduva_residences.html
- Rosin, J. Protecting Our Litvak Heritage A history of 50 Jewish Communities in Lithuania (anglų k.) https://www.jewishgen.org/yizkor/lithuania6/lit6_285.html
Nuotraukos:
VšĮ “Šeduvos žydų memorialinio fondo”, www.seligman,org.il, www.jewishgen.org, Aušros Mikulskienės (Litvak Shtetls) ir archyvo.
Autorė: Aušra Mikulskienė
Projektą iš dalies finansuoja: Kultūros paveldo departamentas
