Pažvelgę į Lietuvos žemėlapį, pietryčiuose išvysite nedidelį žemės kyšulėlį, įsiterpusį į Baltarusijos teritoriją. Būtent toje „uodegėlėje“, kuri vadinama „Dieveniškių kilpa“, yra įsikūręs Dieveniškių istorinis regioninis parkas, turtingas tiek gamtos, tiek istorijos ir kultūros paveldo objektais. Apie juos ir kviečiame paskaityti. O paskaičius, susiplanuoti ekskursiją ir aplankyti.
Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras
Pažintį su Dieveniškių istoriniu regioniniu parku siūlome pradėti nuo lankytojų centro, kuris įsikūręs Poškonių kaime. Būtent šiame centre siūloma susipažinti su krašto istorija ir tradicijomis, apžiūrėti amatų ir apyvokos reikmenų ekspoziciją, akmeninių skulptūrų parkelį. O taip pat – užsisakyti ekskursiją su vadovu, įsigyti informacinių leidinių apie parką. Beje, parko direkcija yra sudariusi skirtingus maršrutus pėstiesiems, dviračiams bei automobiliams. Išsirinkite jums aktualiausią ir pirmyn į kelią!
Stakų konglomeratų lustai ir Stakų ąžuolas
Stakų konglomeratų lustai – tai netoli Stakų kaimo esantis geologinis objektas, kurį sudaro du lustai, gulintys vienas šalia kito ant kalnelio, apaugusio medžiais, viršūnės. Šie lustai – išties ypatingi. Pagrindinės juos sudarančios uolienos – smėlis ir žvyras. Jos yra gamtiškais susicementavusios, todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai žmogaus rankų kūrinys. Visgi, viskas natūralu – sukurta gamtos.
Didesnysis lustas – pusmėnulio formos. Jis maždaug 17 m ilgio, 1,5 m aukščio. Plotis svyruoja iki 3 m. Mažesnysis lustas – stačiakampio formos. Jo aukštis 6 m, plotis iki 5 m, o aukštis – 0,7 m. Stakų konglomerato lustai, kaip geologiniai kūnai, nėra ištirti – jų būdingosios ir ypatingosios savybės nėra moksliškai apibūdintos. Ir apskritai, Lietuvoje panašių objektų nėra daug. Todėl aplankyti ir pamatyti šią vietą savo akimis tikrai verta.
Beje, visai netoli lustų didingai stūkso ir dar vienas įdomus gamtos kūrinys – Stakų ąžuolas. Jo kamieno apimtis 4,9 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis – maždaug 24 m. Pagal apytikrius apskaičiavimas Stakų ąžuolui apie 1000 metų. Jis įtrauktas į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Grybiškių ąžuolas ir pušis
Dieveniškių istoriniame regioniniame parke galima išvysti ne tik didingąjį Stakų ąžuolą, tačiau ir dar du išskirtinius medžius. Grybiškių ąžuolas – tai 26 m aukščio gražuolis, kurio kamieno apimtis yra 4,98 m, o skersmuo – apie 1,6 m. Beje, įdomus faktas – prie Grybiškių ąžuolo 1971-aisias metais surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas į Lietuvos rekordų knygą. Šio grybo svoris buvo daugiau nei 3 kg, o kepuraitės skersmuo net 49 cm.
Senojo ąžuolo kaimynystėje auga Grybiškių pušis. Ji gali pasigirti 6 kamienais – išskirtinis grožis. Pušis skaičiuoja jau 100 metų. Tiek Grybiškių pušis, tiek ąžuolas įtraukti į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Rimašių akmenynas ir kiti mitologiniai akmenys
Dieveniškių krašto žmones nuo seno supo akmenys. Jie buvo naudojami buityje, statybose, kultiniuose ritualuose. Apie didžiuosius akmenis ir jų atsiradimą sukurta nemažai legendų ir padavimų, o vietinėje tautosakoje jiems suteikiama mitologinė prasmė.
Rimašių akmenynas – tai unikalus darinys, sukurtas XX a. antrojoje pusėje, kai iš aplinkinių laukų buvo surinkti ir į miško laukymę suvežti akmenys, formuojant 13 taisyklingų 80 m ilgio akmenų eilių. Iš viso akmenyną sudaro 4500 riedulių, kurie į Lietuvą pateko iš Skandinavijos priešpaskutinio apledėjimo metu. Kokiu tikslu į akmenyną atgabenti šie rieduliai? Manoma, jog ateityje buvo planuojama juos susprogdinti ir skaldos pavidalu naudoti statybose. Visgi, akmenynas išliko iki šiol, o pati vieta atrodo kiek mistiška ir keista.
Dieveniškių parke gausu ir daugiau didelių akmenų: Kalvių, Jankelio ir Jankeliuko, Žižmų, Poškonių, Moko ir kt. Kiekvieną riedulį supa įvairūs prietarai ar padavimai. Štai, pavyzdžiui, sakoma, kad stulpo formos Moko akmuo turi gydomųjų galių. Kadaise žmonės prie jo ėjo norėdami atitolinti nelaimes ir pagyti.
Bėčionių piliakalnis
Dešiniajame Gaujos upės krante stūkso Bėčionių piliakalnis. Jo šlaitai siekia 17 m aukštį, o užkopus į aikštelę atsiveria nepaprasto grožio apylinkių panorama. Piliakalnis pritaikytas lankytojams ir iškylavimui: čia įrengti mediniai laiptai, pavėsinės, suoleliai, stalai, dviračių stovai. Tikrai verta įtraukti į ekskursijos po Dieveniškių parką maršrutą.
Įdomu tai, kad pirmą kartą šis piliakalnis pradėtas tyrinėti praėjusio amžiaus viduryje. Tuomet Istorijos instituto archeologai čia aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos dirbinių. Paskutinių archeologinių tyrimų metu rasta žiestos tradicinės ir juodosios gotikinės keramikos, diržo apkalas ir kt. Beje, piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis (II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.).
Poškonių ir Stakų pilkapynai
Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Viešint Dieveniškių regioniniame parke rekomenduojame aplankyti Poškonių ir Stakų pilkapynus. Pirmasis – stūkso miške, Gaujos upės kairiajame krante. Jį sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Didžiausias sampilas net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai.
Stakų pilkapynas – didžiausias parke. Jį sudaro net 42 sampilai. Įdomu tai, kad archeologinių tyrinėjimų metu šiuose pilkapynuose buvo rasta V–VII a. ir IX–XII a. lietuvių genčių degtinių kapų, įkapių, papuošalų, įrankių, puodų šukių ir kitų daiktų, liudijančių apie mūsų protėvių laidojimo papročius.
Etnografiniai gatviniai rėžiniai kaimai
Dieveniškių istoriniame regioniniame parke įsikūrę net 13 unikalių etnografinių kaimų. Jie susiformavo per XVI–XVII a. Valakų reformą. Tuomet padrikos kaimų sodybos buvo perkeliamos į kaimavietei skirtas vietas, o trobesiai turėjo būti renčiami pagal tam tikrą nustatytą tvarką. Kaimavietes sudarė vienodo ploto ir formos sodybos, kurių skaičius priklausė nuo kaimui skirtos žemės dydžio. Gyvenamieji namai statyti galu į gatvę, vienoje eilėje su tvartais, sodybos užstatymą gilumoje užbaigdavo kluonai.
Šiandien gatviniai kaimai vis dar išlaikę savo struktūrą. Tad jei viešėsite Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, užsukite į bent kelis iš jų, pavyzdžiui, Rimašių, Poškonių, Grybiškių, Lastaučikų ir kitus.
Norviliškių pilis
Norviliškių pilis – tai renesansinė XVI a. pilis, stūksanti tolimiausiame Lietuvos pietryčių taške – Dieveniškių kilpos kyšulyje. Turtingas Marienburgo pirklys Vaitiekus Šorčas įsimylėjo ir vedė vietinę gražuolę – grafaitę Daratą Zienovičiūtę.. Šorcų šeimai nusprendus likti ir įsikurti LDK, jie įsigijo seną dvarą ir pastatė jame svajonių pilį. Bėgant metams Norviliškių pilis tapo gynybiniu kompleksu, vėliau – vienuolynu, mergaičių žemės ūkio mokykla.
Po Pirmojo pasaulinio karo pilis buvo bešeimininkė. Ir tik XXI a. ji buvo restauruota ir atverta lankytojams. Kurį laiką čia veikė viešbutis ir restoranas. Deja, šiuo metu jie užsidarę, tačiau apeiti ir apžiūrėti pilies pastatus iš lauko galima laisvai. Simboliškai pilis ir toliau atlieka savo pirminę, gynybinę funkciją – didingai stūkso šalia išorinės Europos sąjungos sienos.
