Didžioji savaitė, vedanti tikinčiuosius į Velykas, yra kupina gilių simbolių ir dvasinių pamokų. Tarp šių ypatingų dienų Didysis trečiadienis išsiskiria kaip viena dramatiškiausių – Judo Iskarijoto išdavystės diena. Žvelgiant į šią dieną Bažnyčios tradicijoje, matome unikalų dvasinį siužetą, kuriame susipina išdavystės skausmas ir artėjančios aukos didybė.
Išdavystės diena liturginėje tradicijoje
Didysis trečiadienis Bažnyčios liturgijoje minimas kaip diena, kai Judas apsisprendė už 30 sidabrinių išduoti savo Mokytoją. Šios dienos liturgijoje ryškiai atsispindi kontrastas tarp artėjančios tamsos ir Kristaus pasirengimo aukai. Senojo Romos rito tradicijoje, Didžiojo trečiadienio vakare buvo atliekamos „Tenebrae“ (Sutemos) apeigos – tai simbolinis priartėjimas prie tamsiausių Kristaus kančios valandų.
Šią dieną liturgijoje apmąstomas Viešpaties Tarnas iš pranašo Izaijo knygos, nepabūgęs stoti akistaton su savo priešininkais. Skaitiniai atspindi Jėzaus narsą, jo pasiryžimą atsilaikyti prieš smurtą ir pažeminimą: „Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė.“
Judo slėpinys
Judo Iskarijoto istorija išlieka viena mįslingiausių Naujajame Testamente. Kaip galėjo atsitikti, kad žmogus, trejus metus gyvenęs su Jėzumi, matęs jo stebuklus, girdėjęs jo mokymus, pasirinko jį išduoti? Šis klausimas tebeverčia teologus ir biblistus gilintis į žmogaus širdies paslaptis.
Evangelistas Jonas trumpai, bet giliai įžvelgia šią paslaptį: „į jį įėjo šėtonas“. Tai primena, kad dvasinė kova vyksta ne tik pasaulio arenoje, bet ir kiekvieno žmogaus širdyje. Judo atvejis rodo, kaip pamažu, beveik nepastebimais žingsniais, žmogus gali nutolti nuo tiesos ir meilės kelio.
Perspėjimas tikintiesiems
Judo išdavystė lieka istorinis įspėjimas visiems tikintiesiems, ypač Bažnyčios ganytojams. Išorinis artumas Kristui – tarnystė Bažnyčioje, dalyvavimas liturgijoje ar net sakramentų teikimas – neužtikrina vidinio tikėjimo tvirtumo. Didysis trečiadienis primena, kad kiekvienas tikintysis turi nuolat sergėti savo širdį ir apsispręsti už Kristų kasdieniniuose pasirinkimuose.
Ypač reikšmingi Jėzaus žodžiai apie Judą: „Vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti.“ Šiuose žodžiuose atsispindi ne tik išdavystės sunkumas, bet ir Dievo meilė, kuri kenčia dėl kiekvieno praradimu paženklinto pasirinkimo.
Pasiruošimas didžiajam slėpiniui
Didysis trečiadienis liturginiu požiūriu yra pereinamoji diena – jau ryškėja Didžiojo ketvirtadienio ir Didžiojo penktadienio šešėliai, artėja Viešpaties kančios kelias. Šią dieną tikintieji kviečiami giliau apmąstyti tamsos ir šviesos kovą, kuri vyksta ne tik kosminiu, bet ir asmeninio apsisprendimo lygmeniu.
Iškilminga liturgijos antifonos malda „Sveikas, mūsų Karaliau! Paklusdamas Tėvui, davei tu vedamas nukryžiuoti, kaip romus avinėlis – papjauti“ perteikia esminį Didžiojo trečiadienio dvasinį slėpinį – Kristaus nuolankumą ir pasirengimą aukai iš meilės.
Didysis trečiadienis primena, kad tikėjimo kelyje nėra neutralios teritorijos – kiekvienas turi apsispręsti, ar seks paskui šviesą, ar pasiduos tamsos traukai. Išdavystės diena tampa kvietimu atnaujinti ištikimybę ir pasitikėjimą Tuo, kuris net ir išduotas liko ištikimas savo meilėje.
Kas yra Velykos? Šventės esmė ir datos apskaičiavimo paslaptys
