Šeštadienis prieš Velykas paprastai skiriamas namų ruošai, kiaušiniams marginti, valgiams gaminti ar net į kirpyklą nubėgti. Tačiau krikščioniškajam pasauliui buities darbai šią dieną – antraeilis dalykas. Didysis šeštadienis skirtas paminėti Kristaus kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Tai ramaus ir šviesaus laukimo diena.
Tylos ir pasninko diena
Didysis šeštadienis – tai unikali tyla bažnytiniame kalendoriuje. Visą dieną iki vakaro krikščionių bendruomenė nešvenčia Eucharistijos, nėra nei Mišių, nei Komunijos. Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą – tai ne nebuvimo tuštuma, o laukimo, kuris netrukus prisipildys prisikėlusio Viešpaties artumo.
Pirmosios krikščionių bendruomenės šią dieną pagerbdavo Viešpaties kapą tylioje maldoje, griežtai pasninkaudamos – joks maistas negalėjo sudrumsti pasninko prieš Velykų nakties Komuniją. Bažnyčios Tėvai šią dieną skelbė, kad Viešpats nužengia į mirusiųjų karalystę, kad iš ten išvestų pirmuosius tėvus ir Senojo Testamento laikų teisiuosius.
Nors šiandien pasninkas nebėra toks griežtas, o tylos ne taip griežtai laikomasi, tikintieji raginami šią dieną išgyventi kartu su Marija, Jėzaus Motina, tyloje ir maldoje, su tikėjimu ir viltimi laukiant Sūnaus pergalės.
Velyknakčio budėjimas – liturgijos perlas
Didžiojo šeštadienio kulminacija yra vakare visose bažnyčiose švenčiamas Velyknaktis. Sekmadienio išvakarėse, jau sutemus, Bažnyčia susirenka šiam ypatingam budėjimui, kurį Apaštalų laikų Bažnyčia vadino „Angeliškąja naktimi“ ir „Visų vigilijų Motina“.
Velyknakčio pamaldose liturgija yra pati turtingiausia iš visų per metus švenčiamų Mišių. Ji susideda iš keturių dalių: Šviesos (Žiburių) liturgijos, Žodžio liturgijos, Krikšto liturgijos ir Eucharistijos.
Šviesos (Žiburių) liturgija
Liturgija prasideda ugnies pašventinimu. Bažnyčios prieangyje uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios užžiebiama Velykų žvakė (paschalas), simbolizuojanti Kristų, Pasaulio Šviesą.
Iš naujos liepsnos tarsi viskas nušvinta. Velykinė žvakė reiškia Kristų. Žvakė pažymima tų metų skaitmenimis bei Alfa ir Omega raidėmis. Tai reiškia, kad nuo laikų pradžios iki laikų pabaigos siekia Kristaus išgelbėjamasis darbas.
Celebrantas įbeda į žvakę penkis kryžiaus formos smilkalų grūdus, simbolizuojančius penkias Jėzaus žaizdas. Paskui paschalas iškilmingai įnešamas į tamsią bažnyčią, tris kartus sustojant ir užgiedant: „Lumen Christi“ („Kristus mums šviečia“). Nuo paschalo liepsnos užžiebiamos tikinčiųjų žvakutės, ir bažnyčia paskęsta žiburių jūroje.
Šventovė iš pradžių skendi tamsoje – tai žmonijos, apsuptos egoizmo, mirties ir nuodėmės tamsos, simbolis. Prisikėlęs Kristus, Pasaulio šviesa, išblaško tamsybes ir užlieja savo šviesa visus, kurie žvelgia į jį su gyvu tikėjimu.
Žodžio liturgija
Velyknakčio metu skaitoma daug Šventojo Rašto ištraukų, kurios pasakoja apie Dievo meilę. Skaitiniai pradedami nuo pasaulio sukūrimo, tęsiami pažadais, Sandora ir baigiami Kristaus mirtimi bei prisikėlimu – naująja Sandora.
Po Senojo Testamento skaitinių užgiedamas iškilmingas „Gloria“ himnas, vėl suskamba varpai ir vargonai, bei pirmą kartą po 40 dienų pertraukos užgiedamas džiaugsmingas „Aleliuja“.
Evangelija pateikia vieną iš Prisikėlimo pasakojimų, kur anksti rytą moterys atskuba prie kapo, tačiau randa jį tuščią, o angelai joms skelbia Gerąją Naujieną: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“
Krikšto liturgija
Nuo seniausių laikų Velyknakčio metu buvo krikštijami katechumenai – suaugusieji, pasiruošę priimti krikštą. Pirmiausia giedama Visų Šventųjų litanija, taip prisimenant, kad esame susieti su dangiškąja Bažnyčia, ir vyksta vandens šventinimo apeigos.
Celebrantas, panardindamas Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Krikštijami katechumenai, o visa bendruomenė atnaujina savo Krikšto pažadus. Kaip izraelitai, įžengę į Pažado Žemę, atnaujino sandorą su Dievu, taip tikintieji vėl pasiryžta gyventi pagal krikšto pažadus.
Eucharistijos liturgija
Eucharistijos liturgija – tai Velyknakčio ašis. Susitikdami Komunijoje su Prisikėlusiuoju, tikintieji tampa Jo pergalės prieš mirtį ir blogį dalyviais. Šiuo momentu apaštalo Pauliaus žodžiai įgyja ypatingą prasmę: „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimu.“
„Laiminga kaltė“
Vienas įspūdingiausių Velyknakčio liturgijos momentų – ilgas velykinis šlovinimas „Exsultet“, sukurtas tarp V ir VII amžių. Šis teologinės minties perlas atskleidžia velykinio slėpinio reikšmę: Viešpaties mirtis buvo ne pralaimėjimas, o tikroji pergalė, nes taip įvyko mūsų atpirkimas.
Himno žodžiai drąsiai teigia: „O, koks nuostabus tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi tavo meilė: išvaduoti vergui atidavei Sūnų! Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė! Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“
Perėjimas
Taigi Velyknaktis yra tikrasis perėjimas – iš mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės į malonę. Kaip evangelijoje sakoma: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).
Krikščionių tikėjimas ir viltis gimsta Velykų slėpinyje, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas suteikia gilesnį įvykių supratimą ir leidžia pamatyti Dievo meilę bei perkeičiančią jo jėgą ten, kur kiti randa tik neviltį ir nusiminimą.
Nušviesti Prisikėlusiojo šviesos, tikintieji parneša ją į savo šeimas ir pasidalija džiaugsmu ir viltimi, kad su Jėzumi įmanoma nugalėti egoizmą, smurtą, mirtį, kad kiekvieno žmogaus kentėjime yra gyvybės ir pilnatvės viltis.
