Biržuvėnų dvaro sodyba – Daugelio Lietuvos dvarų mylėtojų lūkesčiai išsipildys, balandžio 23 d. Biržuvėnų Dvaro Sodyba vėl atveria duris lankytojams. Šįkart ilgam.
Dvaras lankytojus priims praktiškai visus metus įskaitant savaitgalius ir švenčių dienas. Dvaro sodybos ponų name ir oficinoje veiks muziejus-ekspozicija, dvaro karietinėje įsikurs senovinių baldų parduotuvė. Šalia teka Virvytės upė, kurioje išsinuomavus vandens dviratį, ar irklentę bus galima paplaukioti ir pasigrožėti nuostabiu kraštovaizdžiu.
Biržuvėnų dvaro sodyba (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas 730) – dvaro sodyba rytinėje Telšių rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Biržuvėnuose (Luokės seniūnija), abipus Virvyčios upės.
Nuo XIV a. minimas Biržuvėnų karališkasis dvaras, kuris vėliau tapo privačia valda. Jį valdė Žemaičių karuža Jonas Sebastijonas Kenstartas, Pajūrio seniūnas Aleksandras Vaina (po 1637 m.). 1670 m. iš Vladislovo Vainos dvarą įsigijo Tverų seniūnas Mikalojus Gorskis. Ši dvarininkų giminė XVIII–XX a. pradžioje pastatė dvaro sodybą su rūmais, oficinomis, pagalbiniais gyvenamaisiais (kumetynai) ir ūkiniais gamybiniais (arklidė, vežiminė, kalvė, vandens malūnas ir kt.) pastatais, užtvenkė Virvyčios upę, 1909 m. įkūrė kartono fabriką (veikė iki 1938 m.), pastatė lentpjūvę.
Pagal 1907 m. parengtą A. Zaleckio projektą buvo atnaujintas XVIII a. pabaigoje įkurtas peizažinis parkas.
1940 m. Tarybų Rusijai okupavus Lietuvą, dvaras nacionalizuotas, o po Antrojo pasaulinio karo jame įkurtas tarybinis ūkis. Sovietmečiu dvare veikė ūkio administracija, gamybiniai ir ūkiniai padaliniai, pradinė mokykla, kultūros namai ir biblioteka.
1990 m. dvaro rūmų patalpose duris atvėrė etnografinis muziejus, kuriam pradžią davė bibliotekininkės Aldonos Simonavičiūtės sukaupti rinkiniai. 2004 m. viduryje muziejuje buvo apie 1500 eksponatų: etninės buities reikmenys, šventųjų paveikslai, maldaknygės, tautodailininkų darbai, senoji tekstilė, senoji ir šiuolaikinė keramika, fotografijos ir pan.
2004 m. pabaigoje dvaro rūmai sudegė. Gaisras sunaikino valgomajame buvusias XVIII a. glazūruotas krosnis ir židinį su Gorskių „Nalenč“ ir Vainų „Tromby“ herbais. Po gaisro rūmų tarplubyje aptiktas paslėptas XVI–XIX a. dvaro archyvas, albumai.
2005 m. vasarą iš Paryžiaus į Biržuvėnus atvyko vienintelė gyva paskutiniųjų dvaro savininkų Onos ir Tomo Gorskių jauniausioji dukra Janina Gorskytė (g. apie 1920 m.). Ji papasakojo apie dvare paslėptą lobį, kurio paieškas pradėjo pagal atsivežtą brolio nubraižytą schemą. Po 6 valandų paieškos lobis buvo rastas. Jį sudarė apie 300 puošnių porceliano indų ir 4 buteliai vyno. Grafaitė lobį padovanojo Žemaičių vyskupystės muziejui.
1995 m. dvaro sodyba įrašyta į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 2000 m. – įregistruota kultūros vertybių registre, 2005 m. – pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe, 2008 m. – paskelbta kultūros paminklu.
Dvaro sodyba įsikūrusi vaizdingame Virvytės upės slėnyje. Dvaro teritorijoje yra 6 sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės pėda.
Šiuo metu Biržuvėnuose veikia etnografinis muziejus.
