Vasaros lietus netikėtai užklumpa karštą popietę. Pirmieji sunkūs lašai sudūžta į sausą asfaltą, ir ore pasklinda tas nepakartojamas kvapas – šviežias, žemiškas, gaivinantis. Kiekvienas jį atpažįsta, bet mažai kas žino, kad mokslininkai šiam reiškiniui net suteikė poetišką pavadinimą – petrichoras. Kas slepiasi už šio magiško kvapo, kuris taip stipriai veikia mūsų pojūčius ir prisiminimus?
Petrichoras – poezija mokslo kalba
Žodis „petrichoras“ atsirado tik 1964 metais, kai du australų mokslininkai Isabel Joy Bear ir Richard Thomas ieškojo pavadinimo tam, ką žmonija uodžia jau tūkstančius metų. Jie sujungė graikiškus žodžius „petros“ (akmuo) ir „ichor“ (mitologinių dievų kraujas), sukurdami terminą, kuris skamba taip pat paslaptingai, kaip ir pats reiškinys.
Mokslininkai nustatė, kad šis kvapas nėra vienos medžiagos rezultatas. Tai sudėtingas kokteilis, kurio receptą kuria pati gamta. Įdomiausia, kad skirtinguose regionuose lietaus kvapas šiek tiek skiriasi – Lietuvos miškų lietaus aromatas kitoks nei Viduržemio jūros pakrantės ar tropikų lietaus.
Geosminų simfonija
Pagrindinis lietaus kvapo dirigentas – geosminas. Šią medžiagą gamina dirvožemyje gyvenančios bakterijos, vadinamos aktinomicetais. Jos – tikros chemikės laborantės, nuolat gaminančios įvairius junginius. Geosminas yra jų metabolizmo šalutinis produktas, tarsi bakterijų parfumas.
Žmogaus nosis neįtikėtinai jautri geosminui. Galime užuosti jo koncentraciją mažesnę nei 5 dalys trilijone – tai lyg lašas 200 olimpinių baseinų vandenyje. Evoliucija mus apdovanojo tokia superine galia ne be priežasties. Lietaus kvapas mūsų protėviams signalizuodavo apie vandens šaltinius, derlingą dirvą, palankias sąlygas augalams.
Įdomu, kad geosminas atsakingas ir už burokėlių žemišką skonį. Taip, tas pats kvapas, kurį užuodžiate po lietaus, yra jūsų sriubos lėkštėje. Kai kurie žmonės ypač jautrūs šiam junginiui ir negali valgyti burokėlių būtent dėl to.
Aliejų ir lietaus šokis
Kitas svarbus lietaus kvapo komponentas gimsta iš augalų. Sausu periodu augalai išskiria eterinių aliejų mišinį, kuris nusėda ant dirvožemio, akmenų, lapų. Tai tarsi augalų apsauginis skydas nuo pernelyg greito drėgmės išgaravimo. Šie aliejai kaupiasi dienomis, savaitėmis, kartais mėnesiais.
Kai pradeda lyti, vandens lašai suardo šį nematomą aliejų sluoksnį. Aliejų molekulės pakyla į orą kartu su mažyčiais vandens lašeliais, sukurdamos aromatų debesėlį. Kuo ilgiau nelyja, tuo stipresnis kvapas, nes aliejų prisikaupė daugiau. Štai kodėl po ilgos sausros pirmasis lietus kvepia ypač intensyviai.
Ozono prieskoniai
Perkūnijos metu prie lietaus kvapo prisideda dar vienas elementas – ozonas. Žaibai skaido deguonies molekules, kurios persigrupuoja į ozoną. Šios dujos turi aštrų, metalinį kvapą, primenantį chlorą. Ozonas sunkesnis už orą, todėl leidžiasi žemyn, o vėjas jį atneša dar prieš prasidedant lietui. Taip žmonės kartais „užuodžia“, kad artėja audra.
Mieste prie lietaus kvapo puokštės prisideda ir mažiau poetiški elementai. Lietus nuplauna nuo paviršių dulkes, teršalus, gumos daleles. Karštas asfaltas garuoja, išskirdamas naftos produktų kvapą. Visa tai susilieja į urbanistinį lietaus kvapo variantą – ne tokį romantišką, bet vis tiek atpažįstamą miestiečiams.
Vasaros audros: kaip išvengti nuostolių ir apsaugoti savo sveikatą?
Lietaus lašų fizika
Pats lietaus kvapo išsiskyrimo mechanizmas – tikras fizikos stebuklas. Kai lietaus lašas atsitrenkia į sausą paviršių, jis sukuria mažytį kraterį ir tuoj pat atšoka atgal. Šio proceso metu susidaro mikroskopiniai oro burbuliukai, kurie, sprogdami, išmeta į orą smulkiausias daleles su kvapų molekulėmis. Mokslininkai šį procesą nufilmavo super lėtos kameros pagalba – vaizdas primena mažyčius fejerverkus.
Temperatūra ir paviršiaus tipas veikia šį procesą. Optimaliausia temperatūra lietaus kvapui – apie 15–25 laipsniai. Porėti paviršiai, tokie kaip dirvožemis ar betonas, išskiria daugiau kvapo nei lygūs. Štai kodėl miško takas po lietaus kvepia stipriau nei asfaltuota gatvė.
Kultūrinė kvapo galia
Lietaus kvapas skirtingose kultūrose turi savų pavadinimų ir prasmių. Indijoje pirmojo musono lietaus kvapas vadinamas „mitti attar“ ir netgi bandomas atkurti parfumerijoje. Australijos aborigenai turi specialų žodį lietaus kvapui dykumoje.
Lietuvoje sakome „kvepia lietumi“, o poetai šį kvapą aprašė daugybėje eilėraščių. Tai universalus pojūtis, siejantis žmones visame pasaulyje. Neurologai teigia, kad lietaus kvapas aktyvina tas pačias smegenų sritis kaip nostalgija – gal todėl jis kelia tokius stiprius prisiminimus.
Kvapas, kuris gydo
Japonai turi terminą „shinrin–yoku“ – miško vonia. Pasivaikščiojimas miške po lietaus laikomas gydomąja praktika. Ir tai ne tik poezija – tyrimai rodo, kad geosminas ir kitos po lietaus išsiskiriančios medžiagos gali turėti raminantį poveikį nervų sistemai.
Lietaus kvapas – gamtos dovana mūsų pojūčiams. Tai priminimas, kad esame susiję su žeme po kojomis, augalais aplink mus, net mažiausiomis bakterijomis dirvožemyje. Kitą kartą, užuodę artėjantį lietų ar pajutę pirmųjų lašų aromatą, stabtelėkite akimirkai. Įkvėpkite giliai. Juk dabar žinote – uodžiate pačią gyvybės simfoniją.
Žemės magija: kaip sodo bakterijos gali pakelti jūsų nuotaiką ir kovoti su depresija?
