Mane apima paukščio skrydžio jausmas vos nusileidusį Liono oro uoste – svaigsta galva nuo minčių apie patirtis ir kvapus, kurie mane liūliuos, kokios skonio natos iškels gastronomijos lygį ant dar vienos pakylos.
Prisipažinsiu, būti tokio renginio dalimi man be galo įdomu, tai lyg dar vieno universiteto išmoktas kursas, dar vienas išbandymų ir streso pliūpsnis, neapsakomas pakylėjimas ir jaudulys nunešantis į beribę gastronomijos visatą, kuri su kiekvienais metais mane padaro brandesniu.
Pirmadienį Lione baigėsi didžiausias pasaulio gastronomijos konkursas – Bocuse D’or Finalas, kuris vyksta kas 2 metus, ten susirenka 24 geriausios gastronomijos komandos, įtakingiausi gastro žmonės, maisto profesionalai. Buvo malonu matyti šefus iš Lietuvos, gastronomijos profesionalus iš Latvijos ir Estijos. Ten būdamas suprantu, kad maistas nėra tik maistas, kad šio konkurso rėmuose vyksta nematomas valstybių politikos formavimas, kuris stato tvirtus lobizmo ir valstybių įvaizdžio pamatus.
Prieš metus buvo smagu matyti Europos atrankoje Budapešte ir latvius, deja šį kartą į finalą pateko tik estai, šios mūsų šalys kaimynės padarė didelius sprendimus, kad būtų matomos gastronomijos kontekste. Estija pasirodė neįtikėtinai gerai, nors atvyko su pesimizmo nata, bet sutelktas charakteris ir užsispyrimas, tikslumas estus gastronomijos pasaulio kontekste tvirtai pastatė į 13 poziciją, taip, tai yra nerealu, kad Baltijos valstybės tvirtai demonstruoja šaltą charakterį ir veržlumą.
Latviai dalyvauja, estai jau paliko pėdsaką, o kur yra Lietuva? Ar mes turime ką parodyti? Kokia tai kaina ir ar mums to reikia? Kokia nauda dalyvauti gastronomijos burbule? Ir ko reikia, kad tai įvyktų?
Apie viską nuo pradžių.
Skandinavai šluosto nosis pasauliui, estai įsitvirtina tvirtoje vidurinėje pozicijoje, latviai jau galanda peilius kitiems konkursams, Lietuva kaip visada kažko laukia, trypčioja ir yra paskutinė. Taip, bet šį kartą Lietuvai paskutinei būti gerai – matome kas vyksta, žinome kas tai yra ir mums įšokti į šio traukinio vagoną gal net ir bus lengviau, nes stotelėse traukinys sustoja, svarbu nepavėluoti, nes stotelė tarpinė ir traukinys stovi tik 2 minutes (kam reikia – supras apie ką aš, o kitiems tai tik šypsena turi sukelti). Tad, nors su pavėlavimais, bet tikrai turime stiprų šansą būti pasaulio elito gretose. Taip, mums reikia laiko, mums reikia pinigų, bet aš sakau paprastai – pinigų niekada neužteks, nes jų turi tik žmonės be fantazijos, šioje situacijoje ne pinigai svarbiausia, o kita vertus, kam jų tikrai reikia, tas juos ir randa. Mes tik esame savo gastronomijos kelio kūrime, kuris tikrai atsirado ne prieš 30 metų, o daug vėliau, nes pirma dešimtmetį ieškojome bet ko, bet tik ne servelato, gėrėme Faxe alų kaip taurųjį konjaką, o su Campari net nežinojome ką daryti. Mes augome ir prieš kokių 20 metų atsirado jau ne tik mokančių gaminti, bet ir norinčių suprasti apie maistą, nebijančių ragauti ir įsileisti dar neatrastus skonius. Restoranas Trys draugai, La Provance, Stikliai – tai kas užkūrė gerą garinę pirtį ir sumaišė kortų kaladę, buvo ir daugiau tokių, kurie padarė didelę įtaką besikuriančiam gastronomijos pažinimo klubui.
Lietuva, be abejo, gali ir turi ką parodyti – mes jauna gastronomine prasme valstybė, kuri gali turėti savo gastropolitiką, gali siekti ir nustebinti ne tik pasaulį, bet ir pranokti patys save. Aš tikiu, kad mes savo darbu, užsispyrimu ir lietuvišku darbštumu ir atsidavimu darbui galime būti matomi ir girdimi.
Kaina viso to valstybės prasme yra nedidelė, nedidelė, nes įdėti pinigai atsiperka šimteriopai – turizmas, žinomumas, įtakingumas, prekybininkų ar rimtų brand‘ų noras būti nedidelėje, bet gastronomijai svarbioje šalyje. Teko bendrauti su keletu rimtų pasaulio brand‘ų, kuriems Lietuva būtų įdomi, bet kolkas tik būtų….Yra kita kainos dalis – šefų atsidavimas, noras tobulėti, bemiegės naktys, dehidratacija, išsekimas ir tikslų turėjimas, psichinės sveikatos būklė, motyvacija – su šia kaina susitaikyti sunku net stipriausiems ir ji yra pati didžiausia.
Ar mes jau pasiruošę – sakau taip, svarbu, kad Lietuviškos organizacijos būtų vieningos, gastronomijos žmonės asmenines ambicijas sutelktų Lietuvos labui, individualizmas čia irgi labai svarbus, bet vieningumas ir diskusija yra reikšmingesni faktoriai. Turime brandžių šefų, jaunatvišką maksimalizmą ir smegenų, galinčių sudėlioti dėlionę, nes čia dar svarbu kitas momentas, kad mes augintume naują jaunų kartų liniją, kuri virėjo ir šefo poziciją paverstų trokštama ir prestižine. Mokymo įstaigų kūrimas nacionaliniu lygiu yra ypatingai svarbus, pavienių restoranų ar kolegijų kursų steigimas yra žingsnis į priekį, bet tikrai ne nacionalinės gastronomijos politikos formavimas, o veikiau darbo jėgos apmokymas sau ir draugams.
Aš žaviuosi jaunais ir ne tokiais jaunais žmonėmis, brandžiais savo vidumi ir darbais, Lietuvoje yra norinčių kurti, o ne tik šildyti suos vide, na o jei yra branda, reikia ir tikslų.
Lietuva pasiruošusi naujam etapui, kurio nereikia praleisti, apie tai reikia diskutuoti, kalbėtis ir veikti, nes mes mokame džiaugtis kitų pasiekimais padarytais prieš kelis šimtmečius, bet patys bijome būti tie, apie kuriuos kalbėtų po kelių šimtų metų. Mes visi norime valgyti, visi turime įsipareigojimų šeimai, draugams, net ir bankams, bet jei nesiimsime kurti ir toliau būsime sous vid‘inio maisto pašildytojais.
Jei kažkas įžvelgs kažkokios pagiežos, ar sutapimų su kitais asmenimis, tai yra tik jūsų problema, nes aš noriu, kad gastronomijos bendruomenė būtų vieninga ir tvari.
