Gyvūnų išnykimas gali būti natūralių procesų, tokių kaip klimato kaitos ar jūros lygio svyravimų, padarinys. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau dėl išnykimo kaltinama žmogaus veikla. Svarbiausias šiuolaikinio nykimo veiksnys – buveinių naikinimas. Kadangi žemės plotai plečiami žemės ūkiui ir kertami miškai, vis daugiau rūšių praranda savo gyvenamąją aplinką. Taip pat didelę žalą gyvūnams daro tarša, svetimšalių rūšių įveisimas bei per didelis žvejybos ar medžioklės mastas. Be to, klimato kaita tampa vis svarbesniu nykimo veiksniu, nes besikeičiantis klimatas griauna daugelio rūšių buveines ir natūralius mitybos šaltinius.
Štai 10 nuostabių gyvūnų, kurie jau yra išnykę. Skaitykite toliau ir sužinokite, kas jiems nutiko.
-
Vakarų Afrikos juodasis raganosis
Vakarų Afrikos juodasis raganosis kadaise gyveno keliose Afrikos pietryčių šalyse. Šis raganosis siekdavo 3–3,8 metrų ilgio ir 1,4–1,7 metro aukščio, o jo svoris siekdavo 800–1 300 kg. Turėjo du ragus: vienas buvo 0,5–1,3 metro ilgio, o kitas – nuo 2 iki 55 cm. Mitybai šis raganosis rinkosi lapinius augalus ir ūglius. Deja, jų ragams buvo priskiriamos tariamos gydomosios savybės, nors tai neturėjo jokio mokslinio pagrindo, dėl to jie buvo intensyviai medžiojami. 1930-aisiais buvo imtasi priemonių apsaugoti šią rūšį, tačiau šių raganosių skaičius vis tiek mažėjo, o paskutinį kartą Vakarų Afrikos juodasis raganosis buvo pastebėtas Kamerūne 2006 metais, o 2011 metais paskelbtas oficialiai išnykusiu.
-
Baiji baltasis delfinas
Baiji baltasis delfinas, dar vadinamas kininiu ežeriniu delfinu, gyveno tik Jangdzės upėje Kinijoje. Šie žinduoliai galėjo išaugti iki 2,5 metrų ilgio ir sverti iki 115 kg. Kadangi turėjo mažas akis ir prastą regėjimą, delfinai pasikliaudavo echolokacija, kad susirastų maisto ir naviguotų upėje. Po milijonų metų ramybės laikotarpio, 1950-aisiais Kinijai pradėjus industrializaciją, Baiji populiacija pradėjo sparčiai mažėti dėl upės užteršimo, žvejybos ir hidroelektrinės statybų. Nors oficialiai rūšis nėra paskelbta išnykusia, paskutinis šios rūšies atstovas buvo pastebėtas dar 2002 metais.
-
Pirėnų ibeksas
Vienas iš keturių Ispanijos ibeksų arba Iberijos ožkų porūšių, gyvenęs Iberijos pusiasalyje. Ibeksai augdavo iki 60–76 cm aukščio ties pečiais ir sverdavo nuo 24 iki 80 kg, o jų mitybą daugiausia sudarė žolės ir žolelės. Istoriškai jų buvo apie 50 000, tačiau iki XX a. pradžios jų skaičius sumažėjo iki mažiau nei 100. Tiksli priežastis, kodėl šis ibeksas išnyko, nėra žinoma, tačiau mokslininkai mano, kad svarbiausi veiksniai buvo brakonieriavimas ir negalėjimas konkuruoti su kitais gyvūnais dėl maisto ir buveinių. Paskutinis Pirėnų ibeksas mirė 2000 metais Šiaurės Ispanijoje, nukritus ant jo medžiui.
-
Karvelis keleivis
Karvelis keleivis buvo išnykęs jau XX a. pradžioje. Manoma, kad prieš atvykstant europiečiams Šiaurės Amerikoje gyveno nuo 3 iki 5 milijardų karvelių keleivių. Tačiau kolonistai pradėjo masiškai kirsti miškus, o tai naikino paukščių buveines ir mažino populiaciją. XIX amžiuje karvelių mėsa tapo pigi maisto rūšis, todėl jie buvo intensyviai medžiojami. Laukinėje gamtoje šie karveliai išnyko apie 1900 m., o paskutinis šios rūšies atstovas mirė nelaisvėje 1914 m.
-
Tasmanijos tigras
Tasmanijos tigras, kilęs iš Australijos, Tasmanijos ir Naujosios Gvinėjos, buvo didelis sterblinis mėsėdis gyvūnas. Jis nebuvo giminingas tigrams, tačiau dėl tamsių juostų ant kūno turėjo panašią išvaizdą. Jis sverdavo apie 30 kg, o jo kūno ilgis su uodega siekė beveik 2 metrus. Manoma, kad Tasmanijos tigras buvo medžiojamas iki išnykimo, o žmonės skatino medžioklę mokėdami už sugautas individų galvas. Taip pat svarbų vaidmenį galėjo atlikti ligos ir kova su kitomis rūšimis dėl išteklių. Paskutinis laukinis Tasmanijos tigras buvo nužudytas 1910–1920 m., o paskutinis nelaisvėje gyvenęs mirė 1936 m. Hobarto zoologijos sode.
-
Stelerio jūrų karvė
Stelerio jūrų karvė buvo didelis žolėdis žinduolis, kurį 1741 m. atrado gamtininkas George’as Stelleris. Šis gyvūnas augdavo iki 8–9 metrų ilgio ir sverdavo apie 8–10 tonų. Stelerio jūrų karvė gyveno netoli Aliaskos, Beringo jūroje, šalia Komandorų salų. Manoma, kad ji didžiąją laiko dalį praleisdavo valgydama dumblius, o tai, jog nesugebėdavo visiškai panerti į vandenį, galėjo ją padaryti pažeidžiama žmonių medžioklės. Po europiečių atradimo ši rūšis buvo išnaikinta vos per 27 metus.
-
Didžioji alka
Didžioji alka buvo stambus, neskraidantis paukštis, gyvenęs Šiaurės Atlante ir net iki Šiaurės Ispanijos. Jo vidutinis aukštis buvo 75–85 cm, o svoris – apie 5 kg. Didžiosios alkos buvo puikios plaukikės, kas padėdavo joms medžioti po vandeniu. Paskutinė alkės kolonija gyveno Eldžio saloje, tačiau 1835 metais buvo išnaikinta. Paskutinės alkos buvo nužudytos Škotijoje 1844 metais, kai jas sugavę vyrai nusprendė, kad paukščiai yra raganiai ir sukelia audrą, todėl juos nužudė.
-
Drontas
Drontas – neskraidantis paukštis, gyvenęs Mauricijuje, kurio ūgis siekė apie 1 metrą, o svoris galėjo būti nuo 10 iki 18 kg. Šio paukščio išvaizda žinoma tik iš įvairių XVII a. iliustracijų ir aprašymų, todėl tikslus jo vaizdas lieka neaiškus. Manoma, kad paukštis prarado skrydžio gebėjimus dėl gausių maisto šaltinių (sėklų, šaknų ir kritusių vaisių) ir plėšrūnų trūkumo. Pirmą kartą dronto paukščiai buvo užfiksuoti olandų jūrininkų 1598 m., o dėl medžioklės ir svetimšalių rūšių invazijos jie išnyko. Paskutinis drontas buvo pastebėtas 1662 metais.
-
Mamutas
Mamutas buvo milžiniškas žinduolis, laikomas šiuolaikinių dramblių artimu giminaičiu. Jo protėviai maždaug prieš 5 milijonus metų paliko Afriką ir pasklido Šiaurės pusrutulyje. Mamutas turėjo ilgus išlenktas iltis ir tankią, šiurkščią kailio dangą. Jie išgyveno per kelis ledynmečius, tačiau prieš 10 000 metų dauguma jų išnyko dėl klimato pokyčių ir medžioklės. Tačiau paskutinės rūšys išliko iki maždaug prieš 1 700 metų, gyvendamos atokiame Rusijos regione, Vrangelo saloje.
-
Šiaurinis baltasis raganosis
Šiaurinis baltasis raganosis yra tragiškas mūsų dienų istorijos pavyzdys. Paskutinis šios rūšies patinas nugaišo 2018 metų kovą, sulaukęs 45 m. amžiaus. Pagrindinės jų išnykimo priežastys – brakonieriavimas ir buveinių praradimas.
Vis dėlto raganosio mirties dieną ekspertai paėmė jo genetinių duomenų. Viliamasi, kad ateityje technologijos ir mokslo pasiekimai leis prikelti kadaise išnykusias gyvūnų rūšis naujam gyvenimui. Šiuo metu pasaulyje liko gyventi tik dvi šios retos raganosių rūšies atstovės – jo dukra Najin ir šios dukra Fatu.
