Gamtoje klonai nėra vien tik mokslinės fantastikos objektas. Nors išgirdę žodį „klonas“ daugelis prisimena garsiąją avelę Dolę ar futuristinius filmus, savęs klonavimas gyvūnų pasaulyje yra gana paplitęs reiškinys. Štai dešimt įdomiausių gyvūnų, gebančių daugintis aseksualiai ir sukurti genetiškai identiškas savo pačių kopijas. Kurie gyvūnai klonuoja patys save?
Kūjagalviai rykliai
Kūjagalviai rykliai, ypač Sphyrna tiburo rūšis, stebina mokslininkus savo gebėjimu daugintis be patino dalyvavimo. 2001 metais Omahoje, Henry Doorly zoologijos sode, moteriškos lyties ryklys atsivedė jauniklį, kurio DNR buvo visiškai identiškas motinos DNR, be jokių vyriškos lyties genetinės medžiagos pėdsakų. Šis fenomenas, žinomas kaip partenogenezė, leido patelei atkurti save, nors mokslininkai pastebi, kad tai sumažina genetinę įvairovę.
Komodo varanai
2006 metais Londono zoologijos sode įvyko neįtikėtinas dalykas – du Komodo varanai, laikyti nelaisvėje be kontakto su patinais, pradėjo daugintis. Viena patelė atsivedė keturis jauniklius, o kita laukėsi dar aštuonių. Tyrimai parodė, kad jaunikliai nebuvo visiškai identiški motinai – jų DNR buvo sudvigubintas motinos DNR, taip sukuriant vyriškos lyties palikuonis. Herpetologai mano, kad šis gebėjimas evoliucionavo kaip prisitaikymas išgyventi izoliuotose salų aplinkose.
Paprastieji smaugliai
Mokslininkai užfiksavo retą atvejį, kai moteriškos lyties paprastasis smauglys atsivedė dvi vadas jauniklių, kurių DNR neturėjo jokių patino genetinės medžiagos pėdsakų. Dar įdomiau tai, kad visi 22 jaunikliai paveldėjo motinos retą spalvos mutaciją. Šis partenogenezės atvejis išskirtinis tuo, kad visos atsivestos gyvatės buvo moteriškos lyties su „WW“ chromosomų rinkiniu, ko anksčiau nebuvo pastebėta. Mokslininkai šiuos gyvūnus vadina „pusiau klonais“.
Marmurinis vėžys (Procambarus virginalis)
Procambarus virginalis – pirmasis žinomas vėžiagyvių atstovas, gebantis daugintis aseksualiai. Įdomu tai, kad ši rūšis buvo atrasta tik 1990–aisiais Europos naminių gyvūnų prekyboje. Greitai paaiškėjo, kad visa šių vėžių linija susideda išimtinai iš patelių, kurios per partenogenezę produkuoja neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių vystosi genetiškai identiški organizmai. Dėl šio gebėjimo marmurinis vėžys tapo invazine rūšimi, nes sugeba sukurti savarankiškas populiacijas be patinų.
Aspidoscelis uniparens driežai
Aspidoscelis uniparens driežai išsiskiria ypač ilgomis uodegomis, kurios gali užaugti iki 30 centimetrų. Tam tikros šių driežų rūšys ne tik gali daugintis aseksualiai, bet kai kurioms tai yra vienintelis dauginimosi būdas. Mokslininkai nustatė, kad partenogenetinės rūšys turi dvigubai daugiau chromosomų nei jų lytiškai besidauginantys giminaičiai. Ši ypatybė leidžia patelėms daugintis be patinų genetinės medžiagos, o visos palikuonės būna moteriškos lyties. Tokia reprodukcijos strategija padeda šiems driežams greičiau kolonizuoti naujas teritorijas.
Medūzos
Medūzos pasižymi sudėtingu gyvenimo ciklu, galėdamos daugintis tiek lytiškai, tiek nelytiškai. Suaugusios medūzos neršto metu išskiria kiaušinėlius arba spermatozoidus. Daugelio rūšių kiaušinėliai yra apvaisinami atvirame vandenyje. Jaunam polipui radus tinkamą vietą, prasideda klonavimo procesas.
Polipas pradeda daugintis nelytiškai pumpuravimo būdu – iš esmės padalindamas save pusiau ir sukurdamas genetiškai identišką dvynį. Kitų medūzų rūšių polipai dauginasi strobiliacija, kai jie suskyla į segmentus, kurie, išlaisvinti, subręsta į suaugusias medūzas.
Gumbavapsvės
Šios vapsvos yra ypač sumanios dėdamos kiaušinėlius praktiškai kiekvienoje augalo dalyje. Vapsvos naudoja kiaušdėtę kaip grąžtą, kad įterptų kiaušinėlius tiesiai į pasirinktą augalo dalį. Šis veiksmas stimuliuoja augalo augimo hormonų gamybą, dėl ko susiformuoja kankorėžis – nenormalios formos struktūra, sudaryta iš padidėjusių ląstelių, kurioje vystosi jauni vapsvos palikuonys.
Kadangi patelės dauginasi aseksualiai, neapvaisinti kiaušinėliai bręsta į motinos klonus be patino spermos. Kadangi patinai yra labai reti, aplinkoje dominuoja patelės, kurios nuolat ieško naujų augalų savo klonams dauginti.
Amarai
Amarai – dažnai pastebimi smulkūs kenkėjai, puolantys švelnius lapus ir besimaitinantys augalų sultimis. Jie yra tikri savęs replikavimo meistrai, gebantys aseksualiai daugintis ištisus metus – vienas amaras per dieną gali pagimdyti iki 12 jauniklių. Nimfos (nesubrendę amarai) išsineria iš savo egzoskeletų apie keturis kartus prieš pasiekdami brandą. Šiltame klimate vienas amaras gali klonuoti net 80 palikuonių.
Padėję kiaušinėlius, suaugę amarai pereina prie kitų augalų, sukeldami akivaizdų lapų spalvos pakitimą ir deformaciją, pritraukdami nemalonų grybelį ir net platindami augalų virusus. Amarai yra klastingi, nes vargiai pastebimi, kol nepasirodo grybelis, vadinamas suodiniu pelėsiu.
Kaspinuočiai
Šie parazitiniai kirminai taip pat turi galią daugintis. Tiek žmonės, tiek gyvūnai rizikuoja užsikrėsti šiais ilgais, plokščiais kirminais. Žmonės, mėgstantys nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, turi ženkliai didesnę užsikrėtimo riziką.
Patekęs į žmogaus organizmą, kaspinuotis subręsta iki suaugusio individo. Pasiekęs reprodukcinę gyvenimo ciklo stadiją, jis atskiria galinį savo kūno segmentą, vadinamą proglotidu. Proglotidas, kupinas kiaušinėlių, išsiskiria iš organizmo ir galiausiai yra suėdamas kito besiganančio gyvūno. Rezultatas – daugybė klonuotų kaspinuočių, kurie užkrės kitas nieko neįtariančias aukas. Kaspinuočiai dar pavojingesni tuo, kad dauguma žmonių nežino, kada jie yra užsikrėtę, o tai leidžia parazitams sukurti klonų armiją.
Jūros kempinės
Paprastai sėslios, bet dažnai spalvingos jūros kempinės pasižymi neįtikėtinai paprasta anatomija. Nepriklausomai nuo dydžio, kiekvienas organizmas sudarytas iš ląstelių ir skaidulų masės be tikrų organų. Tai, kad toks paprastas gyvūnas gali save klonuoti, yra tikrai įspūdinga.
Kempinės gali daugintis per procesą, vadinamą gemuliavimu. Gemuliavimas prasideda nuo gemulių – ląstelių grupių, kurios yra apgaubtos apsauginiu sluoksniu – formavimosi. Kai kiekviena gemulė aprūpinama maisto atsargomis, ji pernešama į kempinės paviršių ir išstumiama iš suaugusio organizmo. Nuo ten ji subręs į naują kempinę.
Dar nuostabiau yra kempinės gebėjimas regeneruotis po sužalojimo ar užpuolimo. Jei kempinės dalis nulaužiama, ta dalis gali išgyventi savarankiškai. Ji augs į visiškai naują kempinę, genetiškai identišką motininei.
Šaltiniai:
- https://listverse.com/2016/03/21/10-amazing-animals-that-clone-themselves/
- https://critterstop.com/post/animals-that-can-clone-themselves-the-fascinating-world-of-asexual-reproduction/
- https://www.wildlifexteam.com/about/blog/3-animals-that-reproduce-through-cloning.html
Nuotraukos asociatyvinės ©canva.
