Naujienos Pamatyk!

Žalgirio mūšiui – 610

0,00 (0)
Turite būti prisijungę, jei norite įvertinti.

Žalgirio mūšis, Grünwaldo mūšis, Tannenbergo mūšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Vokiečių ordino kariuomene. Vienas didžiausių vidurinių amžių Europoje. Įvyko 1410 07 15 Vokiečių ordino valdose, prie Grünwaldo (lietuviškai Žalgiris, lenkiškai Grunwald) ir Tannenbergo kaimų, apie 80 km į pietryčius nuo Marienburgo.

Viena mūšio priežasčių – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas parėmė 1409 prieš Vokiečių ordino valdžią sukilusius žemaičius. 1409 08 14 prasidėjo vadinamasis Didysis karas, kai Vokiečių ordinas įsiveržė į Lenkijos Dobrynės žemę. Abi pusės Europoje ėmėsi aktyvios diplomatinės kovos ir propagandos; tarpininkavo Čekijos karalius ir Vokietijos imperatorius Vaclovas IV. Vytauto ir Jogailos sąjungos nepavyko išardyti ir Vengrijos karaliui Zigmantui I. Krokuvos universiteto rektorius Stanisławas Skalbmierzas 1410 pirmoje pusėje paskelbė traktatą Apie teisingą karą, kuriame moksliškai pagrindė svarbią Lietuvai tezę: pagonys turi teisę turėti savo valstybę ir ją ginti, o krikščionys negali jos be svarbios priežasties pulti. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila Europos monarchams rašė laiškus, kuriuose aiškino karinės konfrontacijos priežastis. Vokiečių ordinas siuntinėjo Lenkijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priešiškus raštus popiežiui, Vakarų Europos valdovams, karui telkė riterius iš Europos, ragino Livonijos ordiną pulti Lietuvą.

Žygio planą Vytautas su Jogaila aptarė 1409 pabaigoje Lietuvos Brastoje; nutarta, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės susijungs prie Vyslos ir užims Vokiečių ordino sostinę Marienburgą. Sąjungininkų kariuomenė turėjo, pasak lenkų kronikininko J. Długoszo, apie 90 vėliavų (pulkų): Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apie 40, Lenkija apie 50; padėjo J. Žižkos čekų ir totorių daliniai. Sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas buvo Jogaila, mūšiui faktiškai vadovavo Vytautas (jo žymiausi karvedžiai buvo Vilniaus seniūnas Manvydas Albertas ir Smolensko bei Mstislavlio trijų pulkų vadas Jogailos brolis Lengvenis Algirdaitis). Vokiečių ordino (52 vėliavos) ir samdytosios kryžininkų kariuomenės santykis su Sąjungininkų kariuomene – maždaug 2:3 (Sąjungininkų kariuomenė buvo apie 1,5 karto didesnė), bet Vokiečių ordino kariuomenė (vyriausiasis vadas – didysis magistras Ulrichas von Jungingenas) buvo kone stipriausia Europoje. Sąjungininkų kariuomenės vadovybė nusprendė sumušti kryžiuočius jų pačių teritorijoje.

Žalgirio mūšis (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo Berno kronikos iliustracija)

1410 06 03 Lietuvos kariuomenė, pradėjusi žygį iš Vilniaus, pasiekė Gardiną, vėliau Narevo (Naura) žiotis ties Vysla. 07 03 ji Mazovijoje, prie Czerwinsko susijungė su atvykusia Jogailos vadovaujama Lenkijos kariuomene, persikėlė per Vyslą ir žygiavo į Vokiečių ordino valdas. 07 10 ties Kauerniku pasiekė Dravantos upę, už kurios laukė Vokiečių ordino kariuomenė. Nenorėdami toje vietoje kautis, Sąjungininkai pasuko link Tannenbergo ir Grünwaldo.

07 15 rytą priešų kariuomenės susitiko prie Laubeno ežero, tarp Tannenbergo ir Grünwaldo. Lenkijos kariuomenė (mūšiui tiesiogiai vadovavo Zbignewas ir Zindramas, Jogaila visą laiką buvo štabavietėje – palapinėje ant kalvos) išsirikiavo kairiajame, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dešiniajame sparne, Vokiečių ordino kariuomenė – trimis linijomis; Vokiečių ordino kariams į akis spigino karšta saulė, o Sąjungininkai pulti delsė, kariai laukė pavėsyje; Jogailos palapinėje buvo laikomos šv. Mišios. Į Sąjungininkų kariuomenės stovyklavietę atvykę Vokiečių ordino pasiuntiniai pagal riterių papročius atnešė du kalavijus ir pareiškė, kad didysis magistras kviečia kautis. Po Vokiečių ordino patrankų šūvių kariuomenės taip suartėjo, kad patrankos tapo nebereikalingos.

Mūšį pradėjo lietuviai, Vokiečių ordinas smarkiausiai puolė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius. Mūšio laukas (schema) užėmė 4 km2. Po valandos kautynių dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės (ir totoriai) su Vytautu pasitraukė link Seewaldo, likusieji kovėsi kartu su lenkais. Pasitraukimo manevrą (perimta iš totorių) Vytautas panaudojo Vokiečių ordino pulkams išsklaidyti; riteriai, persekiodami lietuvius, išardė savo rikiuotę. Kai į mūšį grįžo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius vijęsi kryžiuočiai ir didysis magistras į kovą pasiuntė 16 atsarginių samdinių pulkų, sąjungininkų kariuomenės padėtis tapo kritiška; kryžiuočiai jau giedojo pergalės giesmę. Centre narsiai kovėsi sunkioji lenkų raitija, Vytautas pasiuntė savo atsargos dalinius, sugrįžus po taktinio manevro lietuviams, persitvarkiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė netikėtai smogė išsklaidytų gretų priešui iš sparno.

Į pavakarę Vokiečių ordino kariuomenė, nespėjusi pasitraukti, buvo apsupta ir visiškai sumušta. Žuvo, manoma, apie 200 riterių, Ulrichas von Jungingenas, maršalas Friedrichas von Wallenrodas, didysis komtūras Konradas von Lichtensteinas, dauguma Vokiečių ordino valstybės komtūrų (likę gyvi paimti į nelaisvę), daugybė karių; vėliau daug kryžiuočių ir jų talkininkų žuvo nuo persekiotojų, daug paimta į nelaisvę (tarp jų – Vokiečių ordino maršalas, būsimasis didysis magistras Michaelis Küchmeisteris von Sternbergas). Sąjungininkams atiteko Vokiečių ordino vėliavos. Žalgirio mūšio pergalingą baigtį didžiąja dalimi nulėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės taktika – reikšminga vidurinių amžių karo meno naujovė. Lėmė Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų organizuotumas bei greita kariuomenės mobilizacija.

Žalgirio mūšio laukas. Paminklas (1960, skulptorius J. Bandura, architektas W. Cęckiewiczius). Nuotrauka: Rimanto Karecko

Gediminaičiai pusbroliai Vytautas ir Jogaila tapo vienais žymiausių Europos karvedžių ir politikų. Buvo palaužta Vokiečių ordino karinė ir politinė galia, sužlugdyti jo planai sukurti Baltijos kraštuose kolonijinę didvalstybę ir įsigalėti Rytų ir Vidurio Europoje. Po Žalgirio mūšio prasidėjo Vokiečių ordino smukimas, liko neaiški jo misija. Baigėsi apie 200 metų trukęs Vokiečių ordino karinis veržimasis į Lietuvą bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, lietuvių tautos naikinimas. Pergalė sustiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir jų galią.

Po mūšio pailsėjusi Sąjungininkų kariuomenė 07 18 pradėjo žygį į Marienburgą. Pakeliui be kovos pasidavė Prūsijos pilys ir miestai. Net Kulmo, Pamedės, Varmės ir Sembos vyskupai pripažino Lenkijos karaliaus valdžią. Tik 07 26 (kitais duomenimis, 07 20) pradėta vienos galingiausių pasaulyje Marienburgo pilies apsiaustis. Per tą laiką Vokiečių ordinas gavo paramos iš Vakarų, atvyko Livonijos ordino dalinys, gausiai Vokiečių ordiną finansavo turtingas Dancigo (dabar Gdanskas) miestas; pilies gynybą sumaniai organizavo energingas Švietės (Schwietze) komtūras, būsimasis naujasis Vokiečių ordino didysis magistras Heinrichas von Plauenas. Ilga apgultis alino išvargusią Sąjungininkų kariuomenę, trūko maisto, arkliams pašarų, prasidėjo vadų nesutarimai, plito ligos. Po dviejų mėnesių Sąjungininkų kariuomenė atsitraukė, dėl to nepajėgta išlaikyti užimtų pilių ir miestų (Vytauto kariuomenė buvo užėmusi dalį Prūsijos rytinių žemių, kurias raštuose vadino savo tėvonija; į pilių įgulas skyrė ir prūsų vitingus). 1411 02 01 sudaryta Torunės taika buvo sustabdyta kariškai ir ūkiškai sužlugdyto Vokiečių ordino ekspansija. Kariniai konfliktai ir teritoriniai klausimai buvo išspręsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės naudai 1422 Melno taikos sutartimi, ja nustatyta nuolatinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino valstybės siena. Rytų Europoje pasikeitė jėgų santykis.

Tiesa ir mitai apie Žalgirio mūšį

Žalgirio mūšis yra ne tik vienas žinomiausių, bet ir svarbiausių Lietuvos istorijoje. Jis simbolizuoja kryžių karų epochos pabaigą ir naują Europos pradžią. Tačiau dėl daugelio faktų istorikai vis dar ginčijasi.

1. Žalgirio mūšio priežastis – užtrukę kryžiaus žygiai

Kol Lietuva buvo pagoniška, natūralu, kad ji buvo Vokiečių ordino taikinys. Po krikšto ordinas neteko preteksto puldinėti Lietuvą, nors kurį laiką dar aiškino, kad krikštas apsimestinis, ir bandė tęsti puolimus. Galiausiai tokia politika turėjo liautis. Vokiečių ordinas išprovokavo 1409-1411 m. karą užpuldamas vieną Lenkijos sritį, be to, tuo metu vyko aršus konfliktas dėl Žemaitijos. Ši teritorija buvo paskutinis ginčytinas objektas, į kurį pretendavo ir Lietuva, ir ordinas: jam tai buvo pagrindinė teritorija, galinti sujungti Prūsijos bei Livonijos žemes į vientisą darinį. Galima sakyti, kad Žemaitija ir buvo viena iš pagrindinių mūšio priežasčių.

2. Žalgirio mūšio vieta tiksliai nustatyta

Nors oficialiuose šaltiniuose skelbiama, kad mūšio vieta yra tiksliai nustatyta, Lenkijoje ten net pastatytas didžiulis monumentas, pastaruoju metu atsirado kita versija. Pagal ją, mūšis vyko tame pačiame regione, tačiau kitame lauke. Anot istorikų, mūšio vieta yra labai svarbus dalykas, nes su ja susijęs taktinis manevras, vadinamas saulės faktoriumi. Kadangi buvo vidurvasaris, Vokiečių ordinas užėmė tokią poziciją, dėl kurios saulė švietė priešininkams į akis ir pranašavo jiems nesėkmingą mūšio pradžią.

3. Jogaila delsė pulti, nes meldėsi arba bijojo

Tas pats saulės faktorius paaiškina, kodėl Lietuvos-Lenkijos kariuomenė delsė pulti. Nors abi pusės prieš mūšį iš tiesų meldėsi, dabar istorikai spėja, kad Jogaila delsė norėdamas išlaukti, kol Vokiečių ordinas neteks pradinės persvaros mūšio lauke dėl akinamos saulės.

4. Lietuviai pabėgo iš mūšio lauko

Ilgą laiką buvo ginčijamasi dėl lietuvių kariuomenės indėlio į šiąpergalę. Nuo XV a. egzistavo teorija, kad lietuviai pabėgo iš mūšio lauko. Nieko nebuvo žinoma, kol nebuvo rastas vienas ordino laiškas. Jame labai aiškiai aprašoma lietuvių kariuomenės taktika. Anot šaltinių, lietuviai iš pradžių tariamai atsitraukė, bet persirikiavę grįžo į mūšio lauką, išardė priešo rikiuotę ir nugalėjo.

5. Jogaila mūšyje nedalyvavo

Lietuvos-Lenkijos kariuomenė turėjo du vadus. Lenkijos kariuomenei vadovavo Jogaila, Lietuvos – Vytautas. Anksčiau buvo įsivaizduojama, kad Jogailos mūšio lauke nebuvo, jis visą laiką praleido palapinėje ant kalno. Nauji šaltiniai rodo, kad Jogaila dalyvavo mūšio lauke, prieš jį net buvo įvykdytas išpuolis. Vienas ordino riteris beveik priartėjo prie Jogailos, tačiau aplinka sugebėjo neutralizuoti šį išpuolį. Viduramžių kautynėse vado netektis galėjo labai smarkiai pakeisti situaciją.

6. Lietuviai-lenkai nesugebėjo deramai pasinaudoti pergale

Žalgirio mūšio pergalė buvo sėkminga, žuvo didžioji dalis ordino vadovybės, tačiau lietuvių-lenkų kariuomenė, tęsdama žygį, nesugebėjo užimti ordino sostinės Marienburgo ir po kurio laiko turėjo atsitraukti. Bet reikia nepamiršti, kad tuo metu mūšiuose dalyvaudavo šauktinė bajorų kariuomenė, jai reikėjo grįžti namo. Anksčiau ar vėliau Lietuvos-Lenkijos kariuomenė turėjo pasitraukti. 1411 m. sudaryta Torunės taika, anot istorikų, buvo tinkamas kompromisas to meto situacijai – Jogaila ir Vytautas gavo Žemaitiją. Be to, ordinas turėjo išmokėti milžinišką kontribuciją, kuri pakirto ir taip sunkią ekonominę jo padėtį. Per šimtą metų ordinas žlugo. Tad šitas karas prisidėjo prie ordino žlugimo.

7. Žalgirio mūšis svarbus buvo mastu

Jis iš tiesų buvo didžiausias mūšis to meto Europoje. Tačiau tapo svarbus ne tik dėl to. Žalgirio mūšis labai geras pokyčių Europoje atskaitos taškas. Nors kryžiaus žygius iš esmės sustabdė Lietuvos krikštas ir unija su Lenkija, mūšis simbolizavo kryžių karų epochos pabaigą. Be to, po jo labai išaugo tarptautinis Jogailos autoritetas. Jis pradedamas minėti visose to meto kronikose. Kilmingieji sužino apie Lietuvos-Lenkijos valstybę ir ima ja domėtis.

8. Trūksta šaltinių

Nors apie daugelį viduramžio įvykių šaltinių trūksta, apie Žalgirio mūšį informacijos pakankamai. Pats ankstyviausias – „Mūšio kronika“. Tai – lenkų karaliaus aplinkoje sukurtas pirmas pasakojimas apie mūšį. Be to, yra keli Jogailos laiškai iš mūšio lauko.

FAKTAI

Žalgirio mūšis įvyko 1410 m. liepos 15 d. Jis prasidėjo kokią 11 valandą ir truko iki vakaro.

Jis vyko tarp Lietuvos-Lenkijos ir Vokiečių ordino.

Manoma, kad Lietuvos-Lenkijos pusėje kariavo apie 39 tūkst. karių, Vokiečių – 27 tūkst.

Po mūšio Lietuva-Lenkija paėmė daug belaisvių. Kilmingieji buvo paleisti už išpirką, nekilmingieji apgyvendinti savoje teritorijoje.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija

Rekomenduojami VIDEO

Daugiau

Lietuvos žiemos sporto centras Ignalinoje atsidarė savaitgalį

Virtualiai įžiebta Alytaus Kalėdų eglė

Ką veikti per Tėčio dieną? Arba Vaikų ir Tėvų savaitgalis

Sigita Rudaminienė

Restorano patirtis Jūsų namuose per 15 minučių

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną – specialus minėjimas Vilniaus Geto teritorijoje

„Kasdienybės architekčių“ paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Sekite turizmo, laisvalaikio ir kultūros naujienas mūsų socialiniuose tinkluose
Sėkmingai užprenumeruota.
Sekite turizmo, laisvalaikio ir kultūros naujienas mūsų socialiniuose tinkluose
Sėkmingai užprenumeruota.
"CMP"