Vieną, iš saulėtų dienų, į Tremties ir Rezistencijos muziejų atėjo pagyvenusi moteris, nešina nemenku ryšuliu, kurį išpakavus, pasimatė paveikslas. Ji šį paveikslą įpareigota perduoti mūsų muziejui nuo tokios Laimutės Račkauskaitės – Jundulienės, kurią sutikusi Kiaukuose, Šilalės rajone. Susisiekus su pačia Laimute paaiškėjo, kad rugpjūčio mėnesį buvo atidengtas paminklas Kiaukų kaimo pradžios mokyklai ir jos įkūrėjui, 1941 m. tremtiniui, mokytojui Antanui Račkauskui (Laimutės tėvui) atminti. Kadangi, kaip pati Laimutė prasitarė, ji tapo, ir yra pripažinta tautodailininkė, tai šios šventės metu, už jos tėvelio pagerbimą ir jo įkurtos mokyklos įamžinimą, Kuikių bendruomenei ji padovanojo keletą savo paveikslų. Tačiau vienas paveikslas savo tematika išsiskyrė ir nelabai tiko prie bendro fono, tad šį, išskirtinį paveikslą ji nusprendė padovanoti mums, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padaliniui, Tremtinių ir politinių kalinių kančių namams.
Kuo gi ypatingas šis paveikslas? Užmetus pirmą žvilgsnį, iškart aišku, kad tai tremties istorija. Į klausimą, kodėl Laimutė šį paveikslą sugalvojo padovanoti mūsų muziejui, ji atsakė: – „ Atsakant į klausimą, kodėl paveikslą „Tremtyje, vaizdas pro langą“ dovanoju Tauragės tremtinių muziejui, teko pamąstyti. Prisiminiau, kad prieš kurį laiką kalbėjausi su Juozu Noreika (kilusiu iš Kiaukų kaimo, mano mamos giminaičiu) apie tremtį, jis man pasiūlė vieną iš darbų padovanoti Tauragės muziejui, nes mūsų, tremtinių, šeimos istorija susijusi su Žemaitijos kraštu…Šitas mano darbas yra vienintelis, primenantis tremtį, tačiau jau turi savo istoriją. Jis buvo pradėtas labai seniai (apie 1968 metus), kai tik susipažinau su tapybos technika ir dažnai kankino praeities „vizijos“. Pirma jis buvo nedidelio formato, ant mažo kartono gabaliuko. Daug vėliau, 2018 metais užtikau iš tremties užsilikusią užuolaidos skiautę, sugalvojau darbą „patobulinti“. Pritaikydama koliažo techniką, bandžiau sujungti „praeities skausmingą palikimą“. Mano tikslas buvo materializuoti, įprasminti patirtis per simbolius. Manyčiau, kad patekęs į tinkamą aplinką, jis bus vertinamas taip, kaip aš tai jaučiu. Nuoširdžiai linkiu įsijausti į paveikslo turinį ir pajusti, ką per tremtį teko lietuvių tautai išgyventi Rusijos šiaurėje“.
Tad pristatau paveikslo „Tremtyje, vaizdas pro langą“ atsiradimo istoriją, kuria dalijasi paveikslo autorė Laimutė Račkauskaitė – Jundulienė.
„Praėjo jau nemažai metų po tėvelio mirties. Gulėdamas mirties patale, primygtinai prašė pasinaudoti jo užrašais ir aprašyti apie 1941 metais nekaltų žmonių trėmimą, gyvenimą ir išgyvenimus, patirtis tremtyje bei jų pasekmes. Mačiau, kad jam tai buvo labai svarbu. Minėjo, kad tai neatleistina, kad jaunimas apie tai turi žinoti, kad bet kokie politiniai žaidimai ir abejingumas politikoje turi žmonijai baisias pasekmes. Rašant apie tremtį, tema man buvo labai gerai žinoma ir suprantama, nes tai teko pačiai patirti savo kailiu. Tik per tėvelio Antano Račkausko didelį tikėjimą, meilę šeimai, darbštumą ir kantrybę, norą gyventi ir išgyventi buvome prikelti gyvenimui. Pridedu ir tėvelio kelis jaunystės prisiminimus, kurie lėmė tolimesnį jo ir mūsų visos šeimos likimą.
Antanas Račkauskas gimė 1905 metais, Balkūnų kaime, Miroslavo vlsč., Alytaus apskrities Suvalkų gubernijoje. Šeima vertėsi ūkio darbais, nes tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Žemės Dzūkijoje smėlėtos ir nederlingos, todėl šeimai tekdavo įdėti daug pastangų, kad galėtų prasimaitinti ir padoriau gyventi. Tvarkant nemažą ūkį, darbus nudirbdavo savo jėgomis, buvo darbštūs, kantrūs ir labai taupūs, nes samdinių nelaikė. Vaikus auklėjo atsakingai.
1929 metais tėvelis įstojo į Kauno universitetą, teisės fakultetą. Studijuodamas teisę (tai buvo brangus užsiėmimas), labai norėjo palengvinti tėvams savo išlaikymą, tad nutarė laisvalaikiu užsiimti samdomu mokytojo–korepetitoriaus darbu. 1930 metais rudenį buvo pakviestas dirbti į Pajūralį, Šilalės valsčiaus pradinės mokyklos vedėju. Teko apsispręsti ar tęsti mokslus, ar priimti pasiūlymą mokytojauti. Nutarus mokslus perkelti į neakivaizdinį teisės fakultetą, tėvelis ryžosi užsiimti savarankišku mokytojo darbu.
Po penkerių darbo metų Pajūralyje, buvo perkeltas į Tūbinių pradinę mokyklą. Tai buvo profesijos pasirinkimo ir išbandymo laikotarpis. Atvykęs į Tūbines, iškart įsitraukė į vietos aktyvų gyvenimą. Čia susipažino ir su mano mama, Stase Trijonyte. Po vedybų, persikraustė iš Tūbinių į Kiaukus, kur vėliau savo iniciatyva ir pastangomis įkūrė pradinę mokyklėlę. Sprendimas įkurti namuose mokyklėlę pasiteisino, priekaištų negirdėjo nei iš valdžios, nei iš vaikų tėvelių, nei iš savo šeimos.
1940 metais rusų armijai užėmus Lietuvą, įvyko daugybė pasikeitimų, bet numatyti to, kas nutiko lemtingąjį 1941–ųjų birželį, niekas negalėjo. Besibaigiant mokslo metams, birželio mėnesį, į tėvų namus–mokyklėlę pasibeldė neganda. Pasirodo, mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Už ką ir kam mūsų šeima trukdė gyventi? Tėveliui apie pabėgimą ir slėpimąsį su dviem mažamečiais vaikais (vienam tebuvo 2–ji metukai, kitai – metukai) ir besilaukiančia (manimi) žmona, nebuvo kalbos. 1941 metų, birželio 14 dieną mūsų šeimą atgabenus į geležinkelio stotį pasimatė visi to sumanymo baisumai. Stotyje vyko įnirtingi darbai: buvo formuojamas ešelonas, vagonai jau buvo kimšte prikimšti suimtųjų ir saugomi sargybos. Minios, sumaištis, prakeiksmai, nepakeliami ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų verksmai. Gerokai užtruko mūsų kelionė, nes traukinys dažnai sustodavo, praleisdamas skubančius ešelonus su karine amunicija ir kareivių daliniais į karo zoną. Karas prasidėjo vos mūsų tremtinių ešelonui pajudėjus į paskirties vietą.
Po ilgos ir varginančios kelionės traukiniu, toliau žmonės buvo plukdomi krovininėmis baržomis Vičegdos upe. Vietos gamta buvo savotiškai graži. Skaidrus vanduo, ypatingai žydras dangus ir upės vaga, krantai pasipuošusi miško žaluma. Neteko dar tiek matyti beržų su išraiškingais baltais kamienais. Tačiau gėrėtis ilgai neteko – mus apspito nesuskaičiuojama galybė uodų ir „moškaros”. Neturėjome jokių galimybių apsiginti – visos lubos juodavo nuo uodų. Plaukiant upe nesimatė jokių gyvenviečių – tik pavieniai mediniai nameliai, greičiau panašus į lūšneles. Mūsų kelionės bendrakeleiviai buvo suskirstyti po laisvus barakus, bet žmonių buvo tiek daug, kad nesutilpo – patalpos buvo perpildytos. Todėl šeimas su mažamečiais vaikais nutarė perkelti į netoliese esantį Slobodos kaimą. Aiškino, kad ten būsią lengvesnis pragyvenimas. Tarp „laimingųjų” buvome ir mes, bet tas lengvesnis pragyvenimas mūsų šeimai (ir ne tik), labai skaudžiai atsirūgo. Į Slobodskoj Reid pakrantę išsilaipinome 1941 metų liepos 5 dieną. Kelionė truko beveik mėnesį. Išsilaipinę ant Vičegdos upės kranto, atsidūrėme tremties paskirties vietoje (Komi ATSR, Syktyvdinskyj rajonas, Slobodskoj Reid gyvenvietė), tačiau tai nebuvo mano šeimai skirta galutinė tremties vieta. Mums teko ruoštis sekančiam etapui. Visos atrinktos šeimos su mažamečiais vaikais, su visa dar turima manta, išsirikiavo ir pasiruošė tolimesnei kelionei. Vykome su palydovu į nurodytą vietą, į Slobodos kaimą (tai 5 km nuo Slobodskoj Reid). Kelionė truko beveik dvi valandas. Kelias – vos ne vos pramintas takas palei Vičegdos krantą. Kalnai, pakalnės, kemsynai, pelkės. Ir tai ateityje buvo kasdieninė prievolė eiti į darbą. Prieš kraustimąsi į kaimą darbdavio buvome įspėti, kad „darbingi” privalės kas rytą prisistatyti į Slobodskoj Reido kontorą, kur turės užsiregistruoti ir gaus nurodymą darbui.
Mūsų šeimą apgyvendino pas vienišą senolį kolūkietį. Mama buvo atleista nuo darbo, nes turėjo greitu metu gimdyti (mane). Mūsų būstas – netašytų rąstų sienos, lentų grindys, patalpa neturėjo lubų perdengimo. Iš kambario matėsi stogo kraigas – pats stogas buvo dengtas lentomis, per plyšius kai kur matėsi dangus. Tai buvo tikrų tikriausia pastogė–palėpė. Diena iš dienos vis pateikdavo naujų išbandymų ir kur tų vargų pabaiga? Nerašau apie buitinius dalykus, nes tai ištisa problemų virtinė ir rašant apie juos bei jų sprendimus gali neatlaikyti nervai. Susitelksiu ties esminiais pasikeitimais, kurie nulėmė tolimesnį mūsų gyvenimą.
Gimdymas ant šieno, svetimame krašte, apleistoje palėpėje mano tėveliui priminė ištrauką iš Biblijos. 1941 metų liepos 22 d. po ilgų mamos kančių gimiau aš, tėvai mane pavadino Laimute. Deja, kaip ten yra sakoma: „Dievas vieną duoda, bet kitą pasiima“. Iškankinta, vos sulaukusi dviejų metukų, 1942 rugsėjo 18 d. mirė mano sesutė Danutė. Palaidojo netoliese esančiose kaimo kapinėse.
Persikėlimas gyventi į Slobodskoi Reid ir „būsto“ įsirengimas prie barako buvo šiokiu tokiu poslinkiu į geresnį gyvenimą, tačiau atsirado kitų rūpesčių. Kaip sakoma, ne viskas gerai, kas gerai baigiasi. Persikrausčius į Reidą, teko susipažinti ir su esama vietos tremtinių gyvenimo tvarka. Reidas nebuvo griežto rėžimo lageris, jį dažnai vadino „specposėlėnije“, bet mažai kuo skyrėsi. Nuo 1941 iki 1946 metų visi žmonės iš ryto rinkdavosi prie kontoros. Reido komendantas, darbdavys ir jų parankiniai tikrino visus pagal sąrašus, vėliau nukreipdami kasdieniniam darbui, kuris tęsėsi ne mažiau 10 valandų į parą, o kartais vasaros metu medžių plukdymo darbai užsitęsdavo iki pusės paros. Vėluojančius į darbą bausdavo mažindami „duonos kąsnį“.
Persekiojimai, badas, sunkus darbas, drabužių stoka, neįprastos ir sunkios šiaurės gamtinės sąlygos, gyvenant tremtyje pirmais metais pasiglemžė daugybę tremtinių gyvybių. Žiemos metu gamta tremtiniams buvo negailestinga. Tai buvo dėl esamų sezoninių darbų paskirstymo: vasarą medžių plukdymas „ant upės“, o nuo vėlyvo rudens per visą žiemą medžių kirtimas miškų gilumoje. Sniego gausa siekdavo virš metro, užpustydavo net barakų langus. Temperatūra žiemą nukrisdavo net iki 35–40 laipsnių. Per tokius šalčius kartais leisdavo pailsėti. Turima apranga buvo sunkiai nusakoma – per vieną darbo sezoną drabužiai pavirsdavo į skarmalus, lopas ant lopo, ir kuo jų atsirasdavo daugiau, tuo jie tapdavo sunkesni. Sušlapusius drabužius tekdavo ilgai džiovinti, o neišdžiūvę šaltyje suledėdavo. Tokios tai buvo gyvenimo ir darbo sąlygos. Su apavu buvo daug sudėtingiau. Tinkamiausias apavas žiemai būtų buvę veltiniai, bet per pirmuosius tremties metus (tai buvo ir karo metai) nei avalynės, nei drabužių negalėjome nusipirkti – nebuvo nei už ką, nei kur. Valdžia šiuo klausimu nesirūpino. Tik pačioje pradžioje geresnį savo rūbą galėjome išsikeisti į darbines „fufaikes” (šimtasiūles), o avalynę dažniausiai „susimeistravodavome” patys kaip kas išmanė. Buvo ir klumpių, ir vyžų (iš beržų tošės), bet svarbiausia, kad kojų šiluma priklausė nuo turimų autų kokybės.
Atlygis už sunkų darbą – kortelės maistui, tai keli šimtai gramų duonos dirbančiam žmogui per dieną, o vaikams per dieną po 50 gr. vėliau padidino iki 100gr. Maistą pasiimdavome parduotuvėje arba valgykloje, tačiau valgyklos maistas nebuvo visiems prieinamas. Gaunamo atlygio nepakako gyvasties palaikymui. Žmonės maistui naudojo „kas pakliuvo po ranka“. Pradėjo naudoti lupenas, kurias valgyklos virėjos išmesdavo į sąvartyną. Padaugėjo apsinuodijimų ir mirčių. Uogauti ir grybauti už gyvenvietės ribų buvo draudžiama ir baudžiama. Buvo atvejų, kai pasisekdavo nueiti į mišką pasirinkti uogų ir kitų gėrybių, bet išvyka baigdavosi tragiškai. Dažnai žmonės miškų tankmėje prarasdavo kryptį (orientyrą) ir paklysdavo, o per naktį būdavo uodų sukapoti. Rasdavo po kelių dienų mirusius. Po tokių įvykių mažai kas išdrįsdavo išvykoms. Į mišką galima buvo nueiti tik žiemos metu, t. y. į miško kirtavietę, bet gaila, kad tuo metu miško gerybės neaugo. Pagrindinis maistas vasarą tapo dilgėlinė, lapienė (valgydavome kibirais). Iš gyvenvietės išnyko katės ir šunys, apniko graužikai, kurių nedrįsdavo naudoti maistui, o gal, kad buvo „vikresni“ ir sunkiai sugaunami. Pagrindinis vitaminų šaltinis būdavo medžių brazda, nuo skorbuto kramtydavome medžių sakus. Būdavo kartais ir džiugesnių gyvenimo prošvaisčių (valdžiai minint kokią nors šventę), gaudavome truputėlį kruopų ir aliejaus, kelis saldainiukus (vietoj cukraus). Vėliau atsirado gabalinis cukrus. Vyrams kartą į mėnesį skirdavo rūkalų (taboką, arba kelis papirosus).Dar vėliau, kartą į mėnesį pradėjo išdavinėti po 50–100g degtinės (naudojome vaistams). Tačiau ir tokie džiaugsmingi momentai negelbėjo nuo vargingos padėties. Žmonės vakarais nuvargę po darbo sėdėdavo prie kūrenamos krosnies – šildėsi, džiovino sušlapusius drabužius, švarinosi, utinėjo, aptardavo dienos įvykius. Smarvė buvo neapsakoma, nors žmonės kiek įmanydami stengėsi palaikyti švarą. Higienos priemonių nebuvo, tvarkėsi kaip kas išmanė. Didelis sambūris žmonių ir netinkama higiena sukeldavo ligų protrūkius ir mirtingumą. Barakuose buvo įsiveisusios blakės, tarakonai, utėlės ir kiti parazitai. Vaikų galvos nuo utėlių buvo nusėtos žaizdomis, jie draskėsi įnešdami užkratą. Motinos nespėdavo apžiūrėti, o parazitai ir užkratas plito labai greitai. Parazitų sumažėdavo per vasarą, kai vaikai „ganėsi“ ant upės kranto, maudėsi. Tačiau upė buvo srauni ir kėlė didelį pavojų. Pavojų kėlė ir slidūs medžių rąstai, kurie tūnojo upės dugne. Žiemą per šalčius žmonės drabužius dulkindavo išėję į lauką, galvas įsitrindavo sniegu, kartais kerosinu. Tokios procedūros buvo tik laikinas sprendimas, o smarvė likdavo ilgam. Pirmą siuntinį iš giminaičių (iš „nepažįstamo siuntėjo“) sulaukėme tik 1946 metų pavasarį. Tai buvo 5-7 kg siuntinys su maistu (lašinių, taukų, miltų, kruopų) ir tai buvo nors laikinas, bet išsigelbėjimas. Buvome labai taupūs, tai maisto užtekdavo ilgesniam laikui. Maistas tapo vaistais ir tai išgelbėjo mus, vaikus, nuo pražūties.
Nuo 1947 metų jau laisvai galėjome vaikščioti po apylinkes, tuomet jau nebijojome nei mašalų, nei kitų „kraugerių“, nei komendanto, nei kitų prižiūrėtojų. Laikai keitėsi ir aplinka tapo sukalbamesnė. Pradėjome laisvai susirašinėti su giminaičiais Lietuvoje. Labai atsigavome gaudami iš namiškių siuntinius su maistu. Atsiimant, tekdavo susitaikyti su patikrinimais–kratomis, buvome priversti viršsvorį „paaukoti“. Galimai tai buvo pačių paštininkų iniciatyva, bet skųstis nebuvo kam. Pamatę lašinius, nustebdavo, klausdavo, kas tai? Aiškinome, kad tai kiauliena. Nežinojo, kad kiauliena ne tik mėsa bet ir lašiniai. Vietiniai gyventojai kiaules augino ganydami kaip ožkas – lauke pririšę prie mieto, be papildomo pašaro. Todėl ir buvo liesos kaip naginės.
Apie geresnius laikus bylojo ir šeimų „pagausėjimas“. 1947 m. rugpjūčio 24 d. mūsų šeimoje gimė mano sesė Genutė, tai buvo kaip Dievo dovana ir džiaugsmo šaltinis.
Ne tik tėvams, bet ir mums, vaikams, teko darbuotis tremties sąlygomis. Valdininkų dėka vaikų „pomėgiais“ per vasaros atostogas tapo smulkūs darbai „ant splavo“. Valdžia įkyriai vaikams piršo mintį, kad nepadoru dykinėti ir, kad darbas yra garbės reikalas, ir kad užsidirbę būsią „savarankiški sprendimuose“. Po tokių raginimų visi Reido vaikai be išimties dirbo per vasaros atostogas. Negalėjome nedirbti, nes tokia buvo tvarka. Vaikų darbas buvo valdžiai parankus – turėdavo atlikti smukius darbus tam, kad nereikėtų „samdyti“ darbingo suaugusio žmogaus. Vaikai dirbo kartu su suaugusiais be pertraukų. Medžių plukdymo darbai vyko dviem pamainom, per visą sezoną, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kartais, kai išdirbio planai „degdavo“, teko dirbti ir viršvalandžius. Tai buvo varginantis darbas, bet vaikai ėjo savo noru, buvo lyg „užkerėti“ norėdami „užsidirbti savo reikmėms“, o realybėje tai buvo labai menkas atlygis. Po taip vadinamų atostogų, rudenį, vaikams vėl tekdavo eiti į septynmetę Slobodos mokyklą. Prasidėjus mokslo metams, vaikai išeidavo iš namų dar neišaušus rytui ir grįždavo jau sutemus. Tekdavo iškęsti ne tik pūgas, lietų, bet ir alkį. Per visą dieną maitinosi tik sumuštiniais, jeigu tik tėvai turėjo iš ko juos paruošti. Lauknešėlio buvo per mažai augančiam vaikui, o mokykloje tuo niekas nesirūpino.
1957 metų rudenį gavome raštišką pranešimą, kad esame laisvi, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Aišku, kad tai mūsų netenkino. Kilo klausimas, tai kur mums gyventi? Vieni mūsų kaimynai skubėdami išvažiavo ir apsigyveno Latvijoje, kiti – Kaliningrado srityje. Mes neskubėjome. Tėveliai kol kas turėjo juos tenkinantį darbą. Mama dirbo ūkvede ligoninėje, o tėtis buvo vyresniuoju pjūklų derintoju „piloramoje“. Aš dar nebuvau baigusi vidurinės mokyklos, o mažoji Genutė lankė 5 klasę.
1959 metų pavasarį gavome pranešimą, kad leidžiama grįžti į Lietuvą. Šito pranešimo laukėme jau pasiruošę. Tačiau grįžus į Lietuvą mūsų laukė kiti vargai, kiti išbandymai“.
Tai tik vieno paveikslo, vieno eksponato istorija. Tačiau mūsų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremtinių ir politinių kalinių kančių namuose, tų eksponatų yra daugybė, vadinasi, kiekvienas iš jų turi savo unikalią, išskirtinę istoriją. Jos skirtingos, bet jas vienija ta pati bendra tema – tremtis, Sibiras. Ir nors vis labiau tolsta 20-ojo amžiaus viduryje vykę karai, tremtys, pokaris, bet mes neturime teisės pamiršti to, kas buvo. Nežinant savo praeities, nesidomint tuo, kiek aukų pareikalavo tas tamsus laikotarpis, lengvai galima ištirpti pasaulio tautų maišalynėje, prarandant savo identitetą, paprasčiau tariant savitumą. Tad svarbiausias tiek mūsų muziejaus, tiek kiekvieno mūsų tikslas – istorinės atminties išsaugojimas.
Aušra Norvilienė, Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė, Tauragės krašto „Santaka“ muziejaus padalinys.
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.