Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ ir Lietuvos turizmo informacijos centrai kviečia Valentino dienos pasimatymus šiemet planuoti saugiai namuose. Siūloma nerti į romantišką lietuviško kino pasaulį, o prasidėjus turistiniam sezonui – atrasti filmuotas vietas realybėje.
Keliautojai kino kelialapiu kviečiami virtualiai atrasti: kelią į Salų dvarą, kuriame ryžtingai dėl gyvenimo ir meilės kovojo paauglių „Širdys“; kaimą, kuriame vis dar kvepia romantika ir „Riešutų duona“; vietas, tinkančias „Tobulam pasimatymui“; Kuršių neriją „Tarp pilkų debesų“; paslaptingą Kauno mečetę, šalia kurios gyveno „Mano mažytė žmona“ ir kitas, didžiajame ekrane įamžintas vietas.
„Širdys“ (2018 m.): Rolandas Kazlas ir paauglių širdies reikalai Rokiškyje
Ar žinojote, kad Trakų pilis nėra Lietuvoje vienintelė didikų rezidencija, įkurta vidury ežero? Rokiškio rajone, Salų miestelyje tyvuliuojančio Dviragio ežero saloje – didingomis kolonomis papuoštas Salų dvaras. Būtent šį dvarą iš naujo atrado ir kine įamžino juostos „Širdys“ (2018 m.) režisierius Justinas Krisiūnas.
Lietuviškos „Romeo ir Džuljetos“ istorijos herojai – paaugliai sergantys širdies ligomis, ir vasarą turintys praleisti sanatorijoje. Neturėdami nei mobilių telefonų, nei kompiuterių, nei socialinių tinklų, jaunuoliai varžosi lažindamiesi, lenktyniaudami ar nardydami. Juos globoja auklėtojas Andrius (Rolandas Kazlas), dėl paauglių net aukojantis savo asmeninį gyvenimą su žmona Gabija (aktorė Indrė Patkauskaitė). R.Kazlas taip pat yra ir vienas iš juostos scenarijaus autorių. „Tai – didžiausias mano vaidmuo kine. „Širdys“ yra šviesus, nevulgarus, dinamiškas ir lengvai nenuspėjamas filmas apie širdžių susitikimą, apie pirmąją meilę“, – teigė žinomas aktorius.
Dalis scenų yra nufilmuotos prie išskirtinės saloje esančiose medinės Šv.Kryžiaus bažnyčios, pastatytos XIX a. Romantiški pagrindinių herojų Mildos ir Sauliaus maudynių kadrai – iš Salas supančio Dviragio ežero. Tik veiksmas stadione įamžintas ne Salose, o Pasvalyje. Šiuo metu Salų dvaras yra Rokiškio savivaldybės nuosavybė ir dėl galimų ekskursijų jame reikia tartis su Rokiškio turizmo informacijos centru.
„Riešutų duona“ (1977 m.) vis dar kvepia kaimelyje prie Druskininkų
„Tai buvo seniai. Štai čia, tarp rugių ir bulvių laukų, plačiai išsidriekusiam Lietuvos miestely, kuris vaikystėje man atrodė pačiu didžiausiu ir svarbiausiu pasaulyje miestu. Ką ten Paryžius, Londonas ar Rio de Žaneiras! Mūsų vienintelėje gatvėje už sukrypusių tvorų, už baltai dažytų langinių, tryško nepaprastas gyvenimas ir niekur niekur neregėtos aistros“.
Taip prasideda Arūno Žebriūno režisuota pirmoji lietuviška tragikomedija „Riešutų duona“ (1977 m.) apie kaimynų Šatų ir Kaminskų nesantaiką, tarp jų perbėgusį karvės šešėlį ir pirmąją Andriaus Šato (aktorius Algirdas Latėnas) bei Liukos Kaminskaitės (aktorė Elvyra Piškinaitė) meilę, kvepiančią riešutų duona.
Veik visas filmas susuktas Žiogelių kaime, Druskininkuose. Pasak Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro, tai – senas, miškų apsuptyje įsikūręs etnografinis panemunių dzūkų kaimas. Prie upės atsiveria gražus vaizdas į kitame Nemuno krante esančius Liškiavos bažnyčią ir vienuolyną. Kaime išlikusi autentiška dviejų galų dzūkiška sodyba, kuri juostoje buvo Šatų šeimos namais. Kaminskų sodyba su nuo jų aistrų griūvančiomis medinėmis kolonomis buvo sukurta filmo dailininko.
Filme užfiksuoti ir Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai (Molėtų r.), o choro su kirpėjos Irenos Meškutės solo pasirodymas buvo nufilmuotas ant Užutrakio rūmų laiptų (Trakų r.).
„Tobulas pasimatymas“ (2020 m.) arba Ateities pasimatymų gidas
Pernai metais pristatyta romantinė komedija „Tobulas pasimatymas“ (rež. Robertas Razma) gali tapti puikiu stilingų Vilniaus restoranų ir barų, itin tinkančių pasimatymams, gidu. Pagrindinė juostos herojė Lina (aktorė Jurgita Jurkutė), vaikštanti į pasimatymus su vaikinais iš pažinčių svetainės, apie juos papasakoja TV laidos „Vilko valanda“ vedėjui Tomui (aktorius Leonardas Pobedonoscevas). Linos pasakojimai tampa komiškais laidos su lėlėmis epizodais. Kol galiausiai juokai ir reitingai ima trukdyti tikriems jausmams.
Filmo gamybos vadovė Valdonė Ovadnevienė išdavė, kad visi pasimatymai nufilmuoti Vilniaus baruose ir restoranuose, išskyrus Linos ir Tomo pažintį. Ji įvyko restorane „La Esperanza“ Trakų r. Į pasimatymą su Vido Bareikio vaidinamu personažu Lina išsiruošė bare „Salionas“, kuris įsikūręs Rašytojų sąjungos pastate sostinėje, su gimtadienio tortą suveikusiu Andriaus Užkalnio personažu ji bendrauja gastro baro „Mason“ antrame aukšte, su Naglio Bieranco vaidinama persona – bare „Bardakas“, o su Rafailo Karpio personažu – bare „Gimtadienis“. Filmo kadruose šmėkšteli ir baras „Mililitrai“, restoranai „Batoras“ bei „Bizzare“.
Na, o tobuliausias herojų pasimatymas filme vyksta klasicizmo stiliaus Verkių dvaro rūmų fone. Pasak filmo kūrėjų, Verkių parkas filmui „Tobulas pasimatymas“ buvo pasirinktas dėl keleto priežasčių: „Pirmiausia, ieškojom labai gražios vietos, kuri tiktų pagrindinių filmo herojų pasimatymui ir paskutiniam filmo kadrui – herojų bučiniui. Kadangi šioje scenoje buvo atliekamas gan sudėtingas kaskadinis triukas su žirgais, reikėjo, kad būtų pakankamai ilga trajektorija žirgui joti. Be to, žirgas paskui save tempė virve pririštą žmogų, tad buvo būtina, kad arti kelio nebūtų medžių, stulpelių, šiukšliadėžių ar kitų objektų, kuriuos tempiamas aktorius bei kaskadininkas galėtų kliudyti ir susižaloti. Taigi po ilgų paieškų radome šią lokaciją, kuri mums tiko idealiai.“
Filmo scenose įamžintas ir buvęs Vilniaus Edukologijos Universitetas (dabar Vilniaus kolegija) – jis atstojo mokyklą. Socialinių mokslų kolegijos patalpos „suvaidino” modernią televizijos studiją. Filmo herojų Linos ir Antano vienas iš pasimatymų buvo filmuotas Lietuvos Nacionalinio Dramos teatro scenoje.
„Mano mažytė žmona“ (1984 m.): romantikos apsupta istorija Kaune
Įsimylėjėlių Lino (aktorius Saulius Balandis) ir Rūtos (aktorė Eleonora Koriznaitė) pažintis ir trapaus savarankiško gyvenimo pradžia filme „Mano mažytė žmona“ (1984 m.) įėjo į kino istoriją. Režisierius Raimundas Banionis užfiksavo jaunuolių suartėjimą nepaisant melo santykių pradžioje – Rūta apgaudinėjo esanti iš profesoriaus, o ne alkoholikų šeimos.
Kauną būtų galima įrašyti prie pagrindinių filmo veikėjų – nemažai scenų nufilmuota Lietuvos zoologijos sode. Rūta ir Linas maitina ruonį žuvimis, stebi, kaip flamingams pakerpami sparnai („Žmogus turi matyti savo meilės objektą“, – mano Linas), kaip voljere ratus suka gepardai. Šių metų pavasarį Lietuvos zoologijos sode prasidės rekonstrukcija, kuri truks iki 2023 m. Planuojantiems apsilankymą rekomenduojame informaciją pasitikrinti oficialioje zoologijos sodo svetainėje.
Pagrindinių veikėjų santuoka įamžinta prie Kauno Rotušės, fotoateljė – prie Rotušės aikštės, kavinė – Žaliakalnyje, ponios Ramanauskienės (suvaidino Galina Dauguvietytė) namas, kuriame įsikuria jauna šeima, – Valakampiuose, filmo pabaigos scena – baržoje, plaukiančioje Nemunu iš Kauno į Juodkrantę.
Keliuose kadruose galima atpažinti ir Kauno mečetę – pro ją Rūta grįžta iš tariamų namų į tikruosius. Režisierius R.Banionis patvirtino, kad mečetę buvo svarbu užfiksuoti kino juostoje, nes „tai buvo egzotika“. Musulmonų maldos namai (Totorių g., Kaunas) su minaretu yra vienintelė mūrinė mečetė Baltijos šalyse. Šalia jos buvęs apleistas baseinas dabar yra paverstas spalvotu batutu, traukiančiu šeimas su vaikais.
„Lošėjas“ (2014 m.): Meilė ir mirtis prie Baltijos
Aukščiausiu Baltijos jūros pakrantės skardžiu laikoma Olando kepurė (Klaipėdos r.) yra įtraukta ne tik į įspūdingiausių, bet ir paslaptingiausių Lietuvos vietų sąrašą.
Filmo „Lošėjas“ kūrėjai būtent paplūdimyje prie Olando kepurės susuko įsimintinus kadrus su romantiška scena, kai pagrindinis veikėjas greitosios pagalbos stoties darbuotojas Vincentas (aktorius Vytautas Kaniušonis) moko kolegę Ievą (aktorė Oona Mekas) plaukti. Besimezgančius jų jausmus užnuodija makabriškas Vincento sumanytas lošimas iš reanimacijoje gulinčių pacientų likimo – mirs ar gyvens. Čia pat, prie Olando kepurės, nufilmuota ir lošėjų statytų pinigų slėpimo prie plūduro scena bei finalinis kadras su tamsių bangų blaškoma Ieva.
Kai 2014 m. „Lošėjas“ susižėrė „Sidabrines gerves“ kaip geriausias filmas, dalis šlovės kliuvo ir Klaipėdai – būtent joje vyko pagrindiniai filmavimai: „Vakarų laivų gamyklos“ teritorijoje, kelte, miesto gatvėse. Beje, įdomu, kad gaisro ir gelbėjimo scena filmuota Klaipėdos jūrų uoste, o Galvės ežere Trakuose padaryti šiai scenai reikalingi stambūs ir vidutiniai herojų kadrai. Ievos sūnaus plaukimo treniruotė įamžinta Lietuvos vaikų ir jaunimo centro baseine Vilniuje. Sostinės Antakalnio Klinikinėje ligoninėje buvo filmuota pagrindinio herojaus Vincento mirtis ir operacijos scena, o automobilius daužantys greitosios pagalbos stoties darbuotojai – autolaužyne už Vilniaus termofikacinės elektrinės, į šiaurę nuo Gariūnų turgaus.
„Tarp pilkų debesų“ (2018 m.): Kai žiemos vidury supranti, kad tavyje gyvena nenugalima vasara
Parnidžio kopa (Nida) – Kuršių marios – Gubojos paplūdimys (Palanga) – Tomo Mano memorialinis muziejus (Nida) – Vilniaus universiteto biblioteka (Vilnius) – Skersabalių karjeras (Vilniaus r.) – Lietuvių liaudies buities muziejaus Rumšiškėse (Kaišiadorių r.)
Kiek pasaulių telpa Baltijos Sacharoje – Kuršių nerijoje? Regis, šį smėlio ruožą tarp dviejų vandenų myli ne tik keliautojai, bet ir kino kameros akis. „Maža išpažintis“ , „Elzė iš Gilijos“ , „Dėdė, Rokas ir Nida“ , – tik dalis juostų, gimusių Neringoje. Vėjo pustomose smėlio kopose kinematografininkai sukūrė ir Smaragdo šalį („Geltonų plytų kelias“), ir rožių sodą Mažojo Princo planetoje („Mažasis princas“). Be to, smėlynuose iki šiol galima aptikti filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ ) rekvizitus.
Kino dėka smėlio plynės buvo paverstos ir Sibiru režisieriaus Marius Markevičius filme „Tarp pilkų debesų“ (2018 m.). Net baisiomis ir atšiauriomis tremties sąlygomis čia užgimsta trapūs ir gražūs dviejų jaunų žmonių – Linos (vaidina Bel Powley) ir Andriaus (vaidina Jonah Hauer-King) – jausmai.
Tremtinių stovykla buvo nufilmuota prie Parnidžio kopos Nidoje, taip pat ant užšalusių Kuršių marių. Lietuvos vaizdai Linos prisiminimuose – iš Gubojos paplūdimio prie Palangos, rašytojo Thomo Manno memorialinio muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos.
Labai įdomus filmo lokacijų vadybininkų (angl. location scouts) atradimas – Skersabalių karjeras (Vilniaus r., netoli Bezdonių). Atokioje vietoje su nebenaudojamu smėlio ir žvyro telkiniu bei išlikusiais traukinio bėgiais, vedančiais į… vandenį, buvo nufilmuotas traukinio atvykimas į Sibirą. Horizonte kompiuterinių efektų pagalba buvo sukurtos snieguotos kalnų viršūnės.
Beje, Lietuvių liaudies buities muziejaus Rumšiškėse (Kaišiadorių r.) Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje, kuriame atkurta jurta ir stovi gyvulinis vagonas, iki šiol dirba ir su lankytojais prisiminimais dalijasi Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Pagal jos šeimos istoriją Rūta Šepetys parašė romaną „Tarp pilkų debesų“, vėliau virtusiu šio filmo scenarijumi.
„Gražuolė“ (1969 m.): Tarp Vilniaus ir Kauno – jausmai, nuo kurių pražįsta šluotos
Gražiausią kiemo mergaitę, kuriai vienas berniukas drėbteli: „Nejaugi tu graži!“, su didelėmis akimis ir trumpa suknele, Arūno Žebriūno filme „Gražuolė“ (1969 m.) atsimena daugelis. Kaip ir bergždžias jos pastangas surasti „žibuoklėmis žydinčią šluotą“ – kelias diemedžio šakeles, tokias pat, kaip pamerktos pas kaimyną ant palangės.
Gražuolės Ingos miestas filme sukonstruotas iš lokacijų tiek Vilniuje, tiek Kaune. Juodai baltoje juostoje galima atpažinti sostinės Šiuolaikinį meno centrą (anksčiau – Vilniaus dailės parodų rūmus), Neries pakrantę, kurioje nuskendusio šeimininko jau kelis mėnesius ištikimai laukia šuo, ar transporto žiedą prie Nacionalinio operos ir baleto teatro, iš Kauno – Vienybės aikštę (anksčiau – Juliaus Janonio), žymiuosius liūtus prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo oranžeriją.
VDU Botanikos sodo direktorius Nerijus Jurkonis senuose filmo kadruose net atpažįsta valgomąjį kiaušvį: „Tokio dydžio ir senumo augalą turime tik mes. Jis į mūsų sodą atkeliavo tarpukariu iš Rietavo dvaro“. Įdomu, jog šią dinozaurų laikus menantį atogrąžų augalą, išvaizda panašų į palmę, galima apžiūrėti ir dabar! VDU Botanikos sodo oranžeriją filme „išduoda“ ir iš kitos detalės – durys, akmeninė sienelė.
Scenos Ingos kieme, kuriame ji išraiškingai šoka tarp aptrupėjusių namų, pasak vienų šaltinių, taip pat buvo nufilmuotos Vilniaus senamiestyje. Tačiau pagrindinio vaidmens atlikėja Inga Mickytė prisimena kiek kitaip: „Atsimenu tą kiemą, jis Kauno senamiestyje, netoli Katedros, bet ne Vilniaus gatvėje, yra kita ilga gatvė, kuria galima ateiti prie Katedros. Kadangi močiutė mane sekmadieniais vesdavo į bažnyčią, mes ta gatve ir eidavome iki Katedros šoninių durų. Tebėra tas kiemas“.
Tado Blindos dvarai – Žemaitijoje, Suvalkijoje, Aukštaitijoje
Sekdami filmų apie Tadą Blindą filmavimo pėdsakais galite net aptikti viename dvare tebesaugomus svieto lygintojo ūsus! Pagrindinį 1972 m. režisieriaus Balio Bratkausko sukurto pirmo lietuvių nuotykiniu filmo-serialo „Tadas Blinda“ herojų suvaidinęs aktorius Vytautas Tomkus savo prisiminimų knygoje „Aš vis dar Tadas Blinda…“ vardija: „Kur tik nebūta! Ir Pakruojyje esančiame fon Ropo dvare, ir Gelgaudiškyje, Alantoje, Trakuose… Vilniuje, Rašytojų sąjungos pastate, vagiu ginklus ir per laiptus šoku. Šuminuose žemę ariu… Paskutinėse scenose matoma akmenimis grįsta aikštė rasta Žasliuose, smuklė – Dubingiuose. Bažnyčia, į kurią atbėga slėptis išdavikas Kuliešius, stovi Medininkuose. Daug kur apvažiavome…“
Kaišiadorių turizmo informacijos centras patvirtino, kad centrinė aikštė Žasliuose Kaišiadorių r., kurioje suklupęs filme miršta Tadas Blinda, iki šiol vietinių vadinama Tado Blindos vardu. Nors karčiama „Alus ir vėžiai“, kurioje svieto lygintojas pašaunamas, nufilmuota Dubingiuose (Molėtų r.). Dabar šiame pastate įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras.
Idiliškas Lietuvos kaimas su šiaudinių stogų sodybomis, kuriame Tadas Blinda juostoje atsisveikina su broliu ir motina, buvo rastas Ignalinoje, netoli Baluošo ežero kranto. Šuminai aktoriui V.Tomkui taip patiko, kad vėliau jis čia su žmona įsigijo sodybą.
Kadras, kuriuo prasideda kiekviena filmo serija – herojus, jojantis ant kalvos, Molėtų turizmo informacijos centro duomenimis, buvo nufilmuotas ant aukščiausio Alantos apylinkėse Verpeto kalno (Molėtų r.); balkonėlis, kuriuo Tadas Blindo lipo pas panelę Kristiną (aktorė Janina Matekonytė) – Alantos dvare. Keli filmo kadrai nufilmuoti ir Vencavų malūno rūsyje (Zarasų r.). O Pakruojo dvaro, kuriame nufilmuotas kone visas filmas, Traktieriaus karčiamoje iki šiol saugomi įrėminti nuo filmavimo likę ūsai, buvę prisilipinti pagrindiniam veikėjui. O dvaro Technikos muziejuje galima apžiūrėti ir unikalią karietą, dalyvavusią kuriant abu filmus apie Tadą Blindą.
Prikelti lietuviško Robino Hudo nuotykius ir sustiprinti romantišką jų liniją ėmėsi režisierius Donatas Ulvydas. Viena iš pagrindinių kino teatrų lankomumo rekordus sumušusios juostos „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011 m.), kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Mantas Jankavičius ir Agnė Ditkovskytė, filmavimo lokacijų – Renavo dvaras (Mažeikių r.). Dvaro išskirtinumas – išlikusi barono biblioteka, sraigtiniai laiptai, pagaminti toje pačioje gamykloje kaip Eifelio bokštas, dvaro parkas su įspūdinga pergole, vijokliais apželdinta pavėsine su kolonomis. Senų parko alėjų medžių drevėse įsikūrusios gausios šikšnosparnių kolonijos. Autentiško kaimo aplinka užfiksuota Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (Kaišiadorių r.).
„Velnio nuotaka“ (1974 m.): Velniai siautė nuo Kaukazo iki Trakų
Kartais, filmams išpopuliarėjus, jų filmavimo lokacijos tampa tokia pat legenda kaip ir pats kinas. Neužfiksavus juostos kūrybinės grupės prisiminimų, telieka žmonių pasakojimai, istorijos nuotrupos, pakoreguotos bėgančio laiko.
Štai, dangaus karalystė pirmajame lietuviškame miuzikle „Velnio nuotaka“ (režisierius A.Žebriūnas, 1974 m.) pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“, buvo nufilmuota net ne Lietuvoje, o Kaukazo kalnuose. Būtent iš čia į žemę nutrenkiamas puolęs angelas Pinčiukas (aktorius Gediminas Girdvainis). O scenos su malūnu, kuriame mylimojo Girdvainio (aktorius Regimantas Adomaitis) laukia Jurga (aktorė Vaiva Mainelytė) – prie Strėvos, už Trakų, nors galima rasti informacijos, kad Baltaragio malūno sparnai iki šiol sukasi Zarasų r. ar kitose vaizdingose Lietuvos vietose. Visgi malūnas buvo sukurtas filmo dailininkės, o ne filmuotas atrastame realiame malūne.
Pagal Trakų turizmo informacijos centro informaciją ir aukštadvariečių pasakojimus, filme įamžintas ežeras yra Marčežeris prieš Aukštadvarį (Trakų r.). Šis ežeras apipintas legendomis: sakoma, čia skandindavosi marčios ar sužadėtinės, nesulaukdavusios savo vyrų ar sužadėtinių.
Informacija parengta pagal nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“, turizmo informacijos centrų medžiagą, taip pat Lietuvos centrinis valstybės archyvo, Kauno VDU botanikos sodo, kitus naudingus šaltinius bei filmų režisierių, prodiuserių suteiktus duomenis.
Turinyje aprašytus filmus galite rasti platformose lrt.lt/mediateka; zmonescinema.lt; kinofondas.lt
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.