Tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ buvo įrengta ir paruošta atverti lankytojams dar 2020 m. lapkričio 10 d., tačiau dėl sudėtingos ir vis prastėjusios pandeminės situacijos taip ir liko įkalinta muziejaus menėse. Jausdami muziejaus bičiulių, lankytojų, žmonių, besidominčių karybos istorija, archeologija, valstybės formavimosi ištakomis, susidomėjimą, bet vis dar negalėdami surengti tikro, „gyvo“ parodos atidarymo, Valdovų rūmai dalijasi galimybe virtualiai susipažinti su šia išskirtine paroda.
Tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ rengiama Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro antrojo aukšto erdvėse, kur pristatomas įspūdingas skaičius – daugiau kaip pusė tūkstančio unikalių eksponatų iš skirtingų rinkinių, priklausančių Valdovų rūmų muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, Žemaičių muziejui „Alka“, Baltarusios valstybinio universiteto Istorijos fakultetui (Гістарычны факультэт Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта, Мiнск), Berlyno proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejui (Museum für Vor- und Frühgeschichte, Berlin), Estijos istorijos muziejui (Eesti Ajaloomuuseum, Tallinn), Romėnų ir germanų centriniam muziejui (Römisch-Germanisches Zentralmuseum, Mainz), Bardželo nacionaliniam muziejui (Museo nazionale del Bargello, Firenze). Vertybės iš minėtų turtingų ir žinomų užsienio muziejų dar niekada nebuvo eksponuotos Lietuvoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje gali būti vertinama ir kaip jų muziejinis debiutas mūsų šalyje.
Pabrėžtina, kad Valdovų rūmų muziejaus specialistus į šį reikšmingą kultūrinį vyksmą lydėjo bene dešimtmetį trunkantys intensyvūs senosios lietuvių karybos tyrinėjimai, o didele paskata surengti tarptautinę parodą apie karybą ir karinį elitą tapo naujausi lietuvių kapinynų archeologiniai tyrimai šiandieninėje Šiaurės vakarų Baltarusioje bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos vietoje Vilniaus Žemutinėje pilyje rastas unikalus ir įspūdingas archeologinis radinys – XIV a. antros pusės paauksuota lameliaro šarvų plokštelė.
Netikėti pastarųjų metų atradimai iš tiesų įpareigojo iš naujo atsigręžti ir permąstyti itin reikšmingą lietuvių karinės kultūros paveldą ir, žinoma, atkreipti dėmesį tas istorines ar nežinomas asmenybes, kurios tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimosi ir stiprėjimo. Tiesa, dėl plačios su senąja karyba susijusios medžiagos apimties, teko susiaurinti tarptautinės parodos chronologines ribas, apsiribojant laikotarpiu nuo valstybės vienijimo ir Lietuvos karaliaus Mindaugo (apie 1236/1253–1263) valdymo laikų iki Lietuvą ilgiausiai valdžiusios Gediminaičių dinastijos iškilimo ir įsitvirtinimo bei Lietuvos valstybės ekspansijos į rytus ir pietryčius apogėjaus, t. y. XIII ir XIV šimtmečiais.
Atsižvelgiant į eksponatų pobūdį, kilmę, gausą, jų išskirtinumą ir skleidžiamą žinią, tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ suskaidyta į tris temines dalis.
Parodos pradžioje, pirmojoje dalyje – „Ugnis. Žemė. Vanduo“, pasakojama apie XIII–XIV a. laidojimo papročius, kuriuos geriausiai atspindi lietuvių degintiniai kapai. Be galimybės susipažinti su išskirtiniais kapuose rastais artefaktais, čia galima akivaizdžiai įsitikinti, kaip plačiai į rytus, pietryčius ir šiaurės rytus, toli už šiandieninės Lietuvos teritorijos, siekė lietuvių etninės ribos: kur buvo Senoji Lietuva ir kaip kito valstybės teritorija, kuri buvo plečiama pirmiausia buvusios Kijevo Rusios žemių sąskaita. Archeologijos tyrimais bandoma papildyti skurdžių istorijos šaltinių duomenis, praplėsti istorinės geografijos žinias, patikslinti lietuvių etnoso gyventos teritorijos valstybės kūrimosi laikais ribas ir atskleisti kai kuriuos to meto Lietuvos visuomenės pasaulėžiūros, karybos tradicijų aspektus. Manoma, kad kremacijos papročio plitimas yra tiesiogiai susijęs su besikuriančia, stiprėjančia Lietuvos valstybe ir jos konsolidaciją, stabilumą bei vientisumą užtikrinančiais kariais – leičiais. Todėl šioje parodos dalyje eksponuojama daug degintinių kapų įkapių – ginklų, papuošalų, darbo įrankių. Visa tai atskleidžia senosios pagoniškos Lietuvos valstybės – „nepasiskelbusios imperijos“ – savitumą XIII–XIV a. krikščioniškoje Europoje.
Antrojoje dalyje – „Raiteliai. Kariai. Plėšikai“ pristatoma XIII–XIV a. lietuvių karių ginkluotė. Šalia eksponuojamų archeologinių radinių – šiam laikotarpiui būdingų ginklų ir šarvų, žirgo aprangos ir apsaugos detalių – lankytojams rodoma ir rekonstruota lietuvio kario, taip pat jo žirgo amunicija. Tiesiogiai su karyba susiję Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomi archeologiniai radiniai pasakoja apie unikalų, labai savitą lietuvių karinį paveldą, karybos tendencijas ir karo žygių kryptis. Žemėlapyje pateikta plati mūsų protėvių karinių žygių geografija įtvirtina lietuvių, kaip „sausumos vikingų“, charakteristiką.
Parodos trečioji dalis – „Rinktiniai vyrai“ yra visos ekspozicijos ir jos naratyvo kulminacija: tai – unikalus militarijų lobynas, pristatantis XIII–XIV a. lietuvių kunigaikščių ir kitų karo vadų ginkluotę, puoštą sidabru ir išskirtiniais ornamentais. Eksponatai, dažniausiai atkeliavę iš užsienio muziejų, yra gerai žinomi pasaulyje ir priskiriami būtent kariniam elitui. Čia galima pasigrožėti ne tik įspūdingomis pavienėmis autentiškomis vertybėmis, bet ir pagal archeologinių tyrimų duomenis bei istorinius šaltinius atkurta lietuvių karo vado ekipuote.
Visos trys tarptautinės parodos „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ dalys neatsiejamos viena nuo kitos – jas jungia istoriniai įvykiai, apibendrinti lietuvių rengtų karinių žygių žemėlapyje, kuriame matyti ne tik tų žygių kryptys bei pasiekiamos teritorijos, bet ir tuometės Lietuvos kariuomenės dydis, pajėgumai, kai vienu metu buvo rengiami net keli mūšiai ar žygiai skirtingomis kryptimis.
Todėl lankantis parodoje labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip kiekviena iš teminių dalių papildo viena kitą. Pavyzdžiui, pirmojoje parodos dalyje susipažinus su laidosenos papročiais ir apžiūrėjus unikalius radinius iš labai turtingo Senųjų Barūnų (Starye Baruny) kapinyno, esančio šiandieninėje Baltarusioje, antrojoje dalyje galima matyti, kaip atrodė šioje vietoje palaidoti lietuvių kariai.
Dalis parodoje rodomų eksponatų susiję su įvykiais, siekiančiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269–1282) laikus ir menančiais jo santykius su buvusios Kijevo Rusios žemių kunigaikščiais. Yra žinoma, kad 1275–1276 m. žiemą šie santykiai išaugo į karinį konfliktą, per kurį Haličo-Voluinės kunigaikštis Levas Danilovičius kvietėsi į pagalbą savo siuzereno – Aukso ordos būrius, vadovaujamus jų karvedžio Jagurčino, ir bendromis pajėgomis puolė Lietuvą. Tačiau tąkart lietuviai ne tik apgynė savo sienas, bet ir jas sustiprino Juodojoje Rusioje, pasienyje apgyvendindami į Lietuvą plūstančius „imigrantus“ – prūsus, sūduvius, skalvius. Galimai, dalis šiame konflikte žuvusiųjų buvo suvežti ir palaidoti Senųjų Barūnų, nuo Vilniaus nutolusių vos 70 km, kapinyne, kuriame rasta kovas su Aukso orda liudijančių radinių.
Senųjų Barūnų kapinyne aptiktas ir prabangus sidabru inkrustuotas kirvis – toks, koks yra eksponuojamas trečiojoje parodos dalyje, pasakojančioje apie lietuvių karinį elitą. Tiesa, į parodą atkeliavęs eksponatas siejamas su jau kitu lietuvių kariniu žygiu kita kryptimi, nes buvo rastas upėje šalia Kirumpėjos (Kirumpää) pilies, dabartinės Estijos teritorijoje. Ši pilis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta būtent dėl lietuvių žygių – per kronikose minimas XIV a. pirmoje pusėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) vykdytas kovas su kryžiuočių ordinu. Yra žinoma, kad Vokiečių ordinas iki 1320 m. pralaimėto Medininkų mūšio kasmet surengdavo po 2–3 žygius, bet po patirto pralaimėjimo į Lietuvą vėl įsiveržė tik 1322 m., tuo metu, kai į Prūsiją atvyko pastiprinimas iš Vakarų Europos. Gindamiesi nuo priešo, lietuviai taip pat įsiverždavo į Ordino žemes ir aršiai puldinėjo, siaubė čia buvusių pilių apylinkes. Tad vos tik Vokiečių ordinas 1322 m. pasiekė Lietuvą, iškart gavo atkirtį Estijoje – didžiulė lietuvių kariuomenė pasiekė ir nusiaubė Kirumpėjos pilį. Per mūšį, matyt, vienas iš lietuvių kariuomenės elito atstovų – kunigaikščių ar kitų karo vadų – ir pametė prabangų sidabru inkrustuotą kirvio antgalį.
Parodos rengėjai nori atkreipti dėmesį, kad daugelis XIII–XIV a. lietuvių karinei bendruomenei būdingų artefaktų mūsų šalyje rasti čia esančiuose kapinynuose, o kitose šalyse tai buvo dažniausiai su vieta nesiejami atsitiktiniai radiniai, galimai pamesti per istorinius žygius, savo kilme vedantys į stiprios karinės valstybės centrą – etninę Lietuvą, kurios teritorija tuo metu driekėsi kur kas toliau į rytus, nei šiandieninės Lietuvos sienos.
Įdomu tai, kad ir dalis į parodą atkeliavusių Lietuvos muziejuose saugomų eksponatų atsiskleidžia naujai: pastebėjus pasikartojančią ornamentiką, atlikus tyrimus ir restauravimo procedūras, pasitvirtino mokslininkų spėjimai, kad labai daug žirgo ir kario aprangos detalių, kalavijų bei kitų artefaktų buvo sidabruoti. Tokia prabanga stebina ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos karybos istorijos kontekste – akivaizdu, kad prabangi ginkluotė buvo būdinga ne tik lietuvių karo vadams, bet ir žemesnio rango kariams.
Be to, parodai sukauptų eksponatų visuma nurodė ir naują mokslinių tyrimų kryptį, į kurią gilinasi Valdovų rūmų muziejaus ir kiti lietuvių karybos specialistai. Tai – iki šiol nepastebėta, dažnai pasikartojanti simbolika, kurioje itin ryškūs tauro (?) ir Saulės kryžiaus ženklai, aptinkami ant kalavijų, kirvių, balnakilpių, pentinų.
Taigi, išskirtinė tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ yra svarbi ir ypatinga netgi keliais aspektais:
- paroda leidžia įsivaizduoti, ne tik tai, kaip atrodė reikšminga lietuvių karinės kultūros paveldo dalis ir pats Lietuvos karinis elitas, bet ir suprasti, kaip kūrėsi ir stiprėjo Senoji Lietuvos valstybė, ilgainiui savo teritoriją išplėtusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros;
- svarbus kai kurių parodoje pristatomų užsienio muziejų rinkiniuose saugomų išskirtinių eksponatų ryšys su Lietuva bei jos paveldu leidžia naujai pažvelgti į mūsų valstybės istoriją, papildyti rašytinių šaltinių žinias bei etninių lietuvių žemių apibrėžties argumentus;
- nemaža dalis parodos artefaktų eksponuojami Lietuvoje pirmą kartą, o kai kurie jų restauruoti specialiai šiai parodai;
- ši paroda yra daugiau nei dešimtmetį trukusių mokslinių tyrimų rezultatas, atskleidžiantis išgrynintą, sykiu kiek netikėtą Viduramžių lietuvių elitinių karių įvaizdį ir nubrėžiantis naujas mokslinių tyrimų kryptis;
- parodą lydi jos išsamus dvikalbis katalogas, turintis didelę išliekamąją mokslinę ir pažintinę reikšmę;
- paroda liudija ir aktyvius šiandienos Lietuvos, Baltarusios, Estijos, Vokietijos, Italijos bei kitų šalių muziejininkų ir mokslininkų, atminties bei mokslo institucijų glaudžius ryšius, leidžiančius įgyvendinti tokio masto ir savito teminio pjūvio projektus;
- parodą papildo ir jos turinio naujoves atskleidžia mokslinių, kultūrinių ir šviečiamųjų renginių ciklas, lankytojams siūlomos įvairios edukacinės programos, teminės ekskursijos.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bendruomenė savo ir parodos lankytojų vardu nuoširdžiai dėkoja už bičiulišką bendradarbiavimą, kolegiškumą ir palankumą, paramą bei supratingumą visiems, prisidėjusiems prie šios tarptautinės parodos surengimo.