Senieji žmonės kultūrinį gyvenimą sieja su bažnyčioje vydavusiais atlaidais ir kermošiais po jų, gausiai lankomus trečiadienių turgus ir, žinoma, kasmet vykdavusias žirgų lenktynes ant Sartų ežero.
Didžiausi ir reikšmingiausi Dusetų parapijos atlaidai buvo grabnyčios – Kristaus paaukojimo diena. Šių atlaidų dieną po pamaldų bažnyčioje ant Sartų ežero ledo vykdavo žirgų lenktynės ir didelis kermošius – žiemos mugė, kuri neretai užsitęsdavo dar ir sekančią dieną. Tai buvo pats įsimintiniausias kultūros renginys, didžiausia dusetiškių šventė.
Sunku tiksliai pasakyti, kada iš tikrųjų ant Sartų ežero ledo buvo pradėta ruošti lenktynės, tačiau nėra abejonių, kad šiai gražiai tradicijai jau ne vienas šimtas metų. Anapus ežero gyvenę grafai Pliateriai į svečius pas kaimyninius dvarininkus važiuodavo arkliais. Vasarą į karietas, lineikas pakinkytais, o žiemą – į prašmatnius važius. Pas juos atvykdavo dvarininkai taip pat arkliais; žiemą važiuodavo ledu skersai ežerą. Labai galimas daiktas, kad dvarponiai jau tada mėgdavo pademonstruoti savo žirgų eiklumą ir lenktyniaudavo vieni su kitais.
Panaikinus baudžiavą turtingesnieji valstiečiai užsiaugindavo greitų arklių ir pamėgo lenktyniauti.\
Žirginio sporto entuziastai teigia, kad jau 17–me amžiuje visame pasaulyje buvo pradėtos kurti važiuojamųjų arklių veislės, turinčios gerą risčią. Taip atsirado Orlovo, Amerikos, Prancūzijos ir Rusų ristūnų veislės.
XIX a. ristūnai buvo įvežti ir į Lietuvą vietiniams arkliams gerinti ir lenktynėms. Lenktyniaujama buvo daugiausiai miesteliuose ir ant užšalusių ežerų bei upių ledo turgų ar kitų susibūrimų dienomis. Tokio pobūdžio pramogos labiausiai paplito Rytų Lietuvoje ir rytinėje Aukštaitijos dalyje. Daugiausia mėgėjų parungtyniauti susirinkdavo Svėdasuose, Obeliuose, Užpaliuose ir Dusetose. Vis dėlto populiariausios žirgų lenktynės liko ant Sartų ežero ledo. Dusetose ant Sartų ežero ledo pradėtos rengti žirgų žiemos lenktynės 1865 m.
Vasario pradžioje žiema kasmet jau būdavo stipriai įpusėjusi, ledas ant ežero pakankamai storas, o bažnyčioje vasario antrą dieną vykdavo didieji Dusetų parapijos atlaidai – Grabnyčios (Kristaus paaukojimas), į kuriuos suvažiuodavo daugybė žmonių. Po pamaldų valstiečiai, atvažiavę geresniais arkliais, dažniausiai eržilais, dusetiškiuose kumeliais vadinamais, susitardavo važiuoti lenktynių. Jokių važiavimo nei lenktyniavimo taisyklių nebuvo, niekas į laikrodžius nežiūrėjo. Kas pirmas atvažiuodavo, tas ir lenktynes laimėdavo. Važiuodavo ne vienu laiku, o pagal susitarimą. Pravažiuoja bent trys keturi, išsiaiškina tarpusavy nugalėtoją, o po valandos ar daugiau jau rikiavosi kitas pulkelis. Kumelaitėm lenktyniauti nebuvo įprasta. Lenktyniaudavo tik eržilais arba gerai nušertais, greitais arkliais.
Organizuoti lenktynes buvo pradėta 1865 metais. (Kasmetinėmis jos buvo paskelbtos 1905 m.).
Nors iki 1865 m. lenktynių niekas neorganizavo, valdžia į šį reikalą visai nesikišo, tačiau entuziastų palenktyniauti ant Sartų ledo netrūko, o juos visada lydėdavo pulkai žiūrovų. Žmonės, suvažiavę į Grabnyčių atlaidus, neskubėdavo namo, o mėgo dar pasižmonėti, pakermošauti, todėl lenktynių stebėjimas, kalbos apie žirgus, gerėjimasis jų eiklumu buvo gana nemenka ir daugelio mėgiama pramoga. Per grabnyčias aplenkti kitą žirgą buvo ūkininkų garbės ir pasididžiavimo reikalas.
Apie žirgų treniravimo meną niekas tada nežinojo, nors labiau patyrę ūkininkai jau savaitę ar dvi prieš Grabnyčias imdavo savo kumelius pravažinėti, t. y. savotiškai juos treniruoti. Jokių prizų nei apdovanojimų nebuvo, tik pralaimėjęs lenktynes pagal tradiciją turėdavo statyti butelį degtinės laimėtojui ir drauge su juo pasivaišinti. Neretai pasitaikydavo, kad lenktyniaudami ūkininkai susipykdavo ir net susimušdavo, ypač po pasivaišinimo degtine.
Ištrauka iš Šarūno Pošiaus bakalauro baigiamojo darbo „DUSETŲ PARAPIJA XIX AMŽIUJE“ (vadovai: prof. Libertas Klimka, asist. Povilas Spurgevičius; Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006 m.).